Svarbu

1938 m. rugsėjo 20 d. buvo įsteigta pirmoji Lietuvos valstybinė oro linijų bendrovė „Lietuvos oro linijos“, vykdžiusi vidinius ir tarptautinius skrydžius iš bazės Kauno Aleksoto (S. Sariaus ir S. Girėno) oro uoste. Skraidoma buvo tik vasaros sezono metu, o pirmą skrydį Lietuvos oro linijos atliko dar iki savo įsikūrimo, 1938 m. rugsėjo 5 d. Viso per 1938 m. atlikta 34 skrydžiai maršrutu Kaunas-Palanga, nuskrista 7480 km, pervežtas 31 keleivis. 1939 m. maršrutu Kaunas-Palanga Lietuvos oro linijos atliko 216 skrydžių, pervežė 764 keleivius, 3546 kg bagažo ir 3476 kg pašto. Tais pačiais metais pradėti ir pirmieji tarptautiniai skrydžiai maršrutu Kaunas-Ryga. Skrydžiams Lietuvos oro linijos naudojo 1938 m. Jungtinėje Karalystėje įsigytus šešiaviečius dvimotorius keleivinius lėktuvus „Percival Q.6“. Lėktuvai buvo pasirinkti atsižvelgiant į Vokietijos patirtį - šioje šalyje tuo metu naudoti keleiviniai 8-10 vietų lėktuvai keleiviais būdavo užpildomi tik 40 proc. Lėktuvai buvo įregistruoti numeriais LY-SOA ir LY-SOB, jiems suteikti vardai „Stepas Darius“ ir „Stasys Girėnas“. „Lietuvos oro linijos“ veiklą nutraukė 1940 m. birželio 16 d., kai okupacinė sovietų valdžia sustabdė visus skrydžius Lietuvos teritorijoje. Formaliai aneksavus Lietuvą ir inkorporavus ją į SSRS sudėtį, civilinės aviacijos skrydžius pradėjo vykdyti sovietinė valstybinė aviakompanija „Aeroflot“, naudodama ir buvusių „Lietuvos oro linijų“ lėktuvus.

Rugsėjo 8 d. minima Vytauto Didžiojo karūnavimo diena. Tądien 1430 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas turėjo būti karūnuotas Lietuvos karaliumi, tačiau dėl Lenkijos didikų veiksmų, karūnavimo datą teko perkelti. Deja, bet Vytautas mirė savo karūnos taip ir nesulaukęs. Įdomu tai, kad Vytauto Didžiojo valdymo laikotarpiu net tris kartus buvo bandoma Lietuvai suteikti karalystės statusą. Pirmiausiai, 1398 m. Vytautą karaliumi norėjo padaryti Lenkijos karalius Jogaila. Tačiau, Vytautui pralaimėjus Vorsklos mūšį su totoriais 1399 m., šie ketinimai sužlugo. Antrą kartą Vytautui karūną siūlė Šventosios Romos imperijos regentas Zigmantas Liuksemburgietis 1410 m., Žalgirio mūšio išvakarėse. Vytautas suprato, kad tuo siekiama išardyti Lietuvos ir Lenkijos sąjungą prieš Vokiečių ordiną, tad šio pasiūlymo nepriėmė. Trečią kartą Lucko suvažiavime (1429 m.) vėl buvo iškelta karūnavimo idėja ir Vytautas tąkart palankiai sutiko šį pasiūlymą. Karūnacija buvo numatyta 1430 m. rugpjūčio 15 d., per Žolinę. Karūnos Vytautui Didžiajam ir jo žmonai buvo pasiųstos per Lenkiją, neįtariant, kad lenkai išdrįs trukdyti karūnas gabenusiems imperatoriaus pasiuntiniams. Pirmoji pasiuntinių grupė, vežusi svarbius karūnacijos dokumentus, prie sienos buvo sulaikyta, o dokumentai atimti. Kita pasiuntinių grupė, vežusi karūnas, per sieną nebevažiavo. Manoma, kad karūnos į lenkų rankas nepateko, bet jos nepasiekė ir Lietuvos. Sužlugus rugpjūčio 15 d. karūnacijos iškilmėms, Vytautas karūnacijos iškilmes nukėlė į rugsėjo 8 d. – per Švč. Mergelės Marijos gimimo šventę. Tačiau karūnos vėl nepasiekia Vilniaus – lenkams vėl sustiprinus sargybą pasienyje, karūnų pasiuntiniams nepavyko pervežti. Karūnacija nukeliama dar kartą – į rugsėjo 29-ąją, Šv. Mykolo dieną. Imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis dabar žada karūnas pasiųsti per Prūsiją, bet ir jos nepasiekė Lietuvos sostinės. Susiklosčius tokiai situacijai, buvo nutarta, kad Zigmantas su karūnomis atvyks slaptai, be palydos, kad nesukeltų jokių įtarimų. Tai žadėta padaryti lapkričio 8 d., bet šios karūnacijos datos Vytautas taip ir nesulaukė – 1430 m. spalio 27 d. mirė nukritęs nuo žirgo.

1925 m. spalio 29 d. Degučiuose pasaulį išvydo partizanė, poetė Diana Glemžaitė-Bulovienė. Nuo 1944 m. Vytauto Didžiojo universitete ji studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, kartu mokėsi tapybos Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. Palaikė ryšius su partizanais, tad buvo sekama. 1947 m. pavasarį Diana grįžo į tėviškę ir rėmė Alizavos, Kupiškio, Pandėlio apylinkių partizanus, o 1948 m. gegužę pati stojo į miško brolių gretas. Deja, jaunos moters gyvenimas baigėsi tragiškai, bet plačiau apie šią poetę – Viktės Jacytės straipsnyje „Prisimenant Lietuvos Pasipriešinimo kovų dalyvę – poetę Dianą Glemžaitę“.

 2019.10.26

 1928 m., pažymint nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį, Kaune buvo iškilmingai atidengtas skulptoriaus J. Zikaro ir architekto V. Dubeneckio kurtas „Laisvės“ paminklas. Jis stovėjo Karo muziejaus sodelyje, priešais muziejaus senąjį bokštą ir pagrindinį įėjimą. Paminklu, kaip tautos simboliu, norėta įamžinti pirmųjų dešimties Lietuvos nepriklausomybės metų pasiekimus. Visgi, 1950 m. liepos 21 d., sovietų valdžios įsakymu, jis buvo nugriautas. Griautas paslapčia, prieš Dainų šventę, aptvėrus aukštomis lentomis. Jis skilo pusiau, nulūžo vėliavos kotas, trūko grandinės. 1966 m. statula restauruota ir perduota saugoti M. K. Čiurlionio muziejui. 1989 m. vasario 16 d. „Laisvės“ paminklas atstatytas buvusioje vietoje ir dabar simbolizuoja mūsų tautos laisvę bei nepriklausomybę.

RAUDA Ne akacijų žiedai balti, o sniegas Turgaus aikštėje ant brolio veido. Neuždegs švęstos grabnyčios niekas... Viešpatie, ar mus gėloj apleidai? – Rauda žmonės užkaltuos vagonuos Nežinioj šiurpioj kelių į Šiaurę Plieskia saulė –  kruvinai raudona – Mums į veidus, seka sakmę žiaurią. Kremliaus bokštų aidintys kurantai, Skelbia žemei – aklą – maro puotą. Krenta broliai pagirėliuos, krenta. Slibinui auka – jau paaukota... Nuniokotas žalias girių trakas. Turgaus aikštėje brolužis miega. – Ne grabnyčios – ledo žvakės trapios. Šermenų drobulė – šaltas sniegas.

Aldona Elena Puišytė, 1969 m.

 2019.04.04

 2019.03.30

1861 m. kovo 3 d. caras pasirašė baudžiavos panaikinimo reformos manifestą ir nuostatus (viso 17 įstatymų), kurių dėka Lietuvoje netrukus buvo panaikinta baudžiava. Naikinti baudžiavą caras Aleksandras II siūlė jau 1856 m., šiam žingsniui pritarė Lietuvos dvarininkai, sutikę paleisti valstiečius be žemės. Reformą nusakančiais įstatymais numatyta asmens laisvė valstiečiams, teisė disponuoti savo turtu, įsigyti turtą, kreiptis į teismą, laisvai kurti šeimą. Taip pat nustatyta valstiečių savivaldos (valsčių, teismo, seniūnijos) tvarka. Žemė liko dvarininkams, bet šie privalėjo leisti valstiečiams naudotis skirtine žeme už lažą ar piniginę duoklę. Šios reformos vykdymui buvo įkurtas Vyriausiasis valstiečių padėties sutvarkymo komitetas, veikęs iki 1882 m. birželio 6 d. Reforma pradėta nuostatinių raštų sudarymu, valstiečiams nustatytas skirtinės žemės dydis, prievolės už naudojimą. Žemės išpirkimo kaina žymiai viršijo rinkos kainą (20-90%). 1882 m. teisę išpirkti žemę gavo ir laisvieji žmonės, 1886 m. – amžinieji činšininkai, 1901 m. – sentikiai. Ši reforma buvo labai palanki dvarininkams, kurie iš valstiečių už atleidimą iš baudžiavos išsireikalavo daug naudos, tačiau reforma suteikė teisių valstiečiams, likvidavo feodalinį monopolį, sukūrė sąlygas kapitalistinių santykių formavimuisi.

Prieš 134 metus šią dieną (1885 m. vasario 26 d.) gimė antrasis Lietuvos prezidentas, signataras Aleksandras Stulginskis. Prezidentu pirmą kartą buvo išrinktas I-ojo Seimo 1920 m., o 1922-1926 m. šias pareigas ėjo antrą kartą. 1927 m. pasitraukė iš politinio gyvenimo, tvarkė savo ūkį Kretingos valsčiuje, Jokūbavo dvare. 1926-1941 m. buvo Pauliaus Dogelio gamybinio ūkio vedėjas, kooperatyvų „Lietūkis“, „Linas“ tarybų narys. 1941 m. birželio 13 d. A. Stulginskis tarybų valdžios buvo suimtas ir ištremtas į Krasnojarsko krašto Rešiotų stotį. 1952 m. nuteistas kalėti 25-erius metus, bet po 2 metų paleistas. Dirbo Komijos autonominėje respublikoje sandėlininku ir komendantu Kvitkevoso miškų pramonės ūkyje, agronomu Pezmago tarybiniame ūkyje. 1956 m. grįžo į Lietuvą, kur 1957-1959 m. dirbo vyresniuoju moksliniu bendradarbiu Vytėnų sodininkystės daržininkystės bandymų stotyje. Redagavo „Viensėdį“, „Ūkininką“. Mirė A.Stulginskis 1969 m. rugsėjo 22 d. Kaune.

 2019.02.16

Antanas Šimkūnas. Sausio 13-oji. SSRS propagandinio karo užkulisiai.
Vilnius: Standartų spaustuvė, 2006, p. 82-83.

Šiandien savo 90-ąjį gimtadienį švenčia disidentas, buvęs politinis kalinys, publicistas, visuomenininkas Stasys Stungurys (g. 1929 m. sausio 6 d. Skaudvilėje). Ši asmenybė ilgus metus kovojo už Lietuvos nepriklausomybę – leisdavo ir platindavo antitarybinę literatūrą, dalyvaudavo įvairių antisovietinių draugijų bei organizacijų veikloje. Už savo veiklą ne kartą buvo sulaikytas ir kalintas. Taip pat S. Stungurys yra parašęs keletą knygų bei daugybę straipsnių, kuriuose niekuomet nebijodavo išsakyti savo nuomonės.

VšĮ „Tautos atmintis“ nuoširdžiai sveikina Stasį, sulaukus tokio garbaus jubiliejaus, ir linki daug sveikatos bei stiprybės.

2018.11.23

Kazys Ališauskas (1898-1979) – Lietuvos karininkas – baigė Marijampolės gimnaziją ir iš karto 1919 m. stojo į Karo mokyklą, kurią baigė 1919 m. Gavęs karužo laipsnį, buvo paskirtas į 2-ąjį pėstininkų Algirdo pulką ir dalyvavo Lietuvos nepriklausomybės kovose su bolševikais, bermontininkais ir lenkais. 1923 m. jam suteiktas vyr. leitenanto laipsnis, o dar po trejų metų pakeltas į kapitonus. 1933 m. baigė Vytauto Didžiojo karininkų kursų Ryšių skyrių, dar po metų kulkosvaidininkų kursus. 1934 m. suteiktas majoro laipsnis. Vėliau parašė ne vieną knygą karo ir politikos klausimais. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, pasiliko Lietuvoje, tačiau 1944 m. vasarą pasitraukė į Vokietiją, o po kurio laiko į JAV. Išeivijoje dirbo prie lietuviškos enciklopedijos kūrimo ir išleido knygą apie Lietuvos nepriklausomybės kovas.

Kviečiame perskaityti Kazio Ališausko straipsnį „Lietuvos kariuomenė (1918-1944)“, kuris buvo publikuotas minėtoje enciklopedijoje.

2018.11.13

Dar 1996 m. disidentas, buvęs politinis kalinys Stasys Stungurys rašė: „Vienas iš pačių svarbiausių rezistencijos istorijos šaltinių – pasipriešinimo dalyvių nuotraukos. Noriu papasakoti apie vieną nuotraukų „lobį“ ir jo nelengvą kelią iki mūsų dienų.“ Tuomet S. Stungurys su žurnalu „Tautos atmintis“ pasidalino savo istorija, kaip buvo išsaugotos beveik pusantro šimto partizanų nuotraukų. Kviečiame susipažinti su disidento straipsniu apie šį įvykį ČIA.

2018.11.02

Lietuvoje nuo seno buvo minimos Vėlinės – mirusiųjų pagerbimo šventė, kurios tradicijos glaudžiai siejosi su lietuvių papročiais ir tikėjimu. Sovietinėje Lietuvoje Vėlinės buvo uždraustos, bet žmonių švęstos kaip religinė ir tautinė šventė. XX a. 6-ojo dešimtmečio viduryje plečiantis neginkluotai antisovietinei rezistencijai, Vėlinių minėjimai įgijo politinį pobūdį, tapo  patriotinių jausmų ir pilietinio nepaklusnumo sovietų valdžiai išraiška. 1955 m. Vėlinių minėjimas Kaune virto politinio protesto akcija, 1956 m. Vilniuje ir Kaune – antisovietinėmis demonstracijomis. 1957 m. lapkričio 2 d. Vėlinių minėjimas Kaune peraugo į didelę demonstraciją, kuri išvaikyta panaudojus milicijos ir saugumo pajėgas,  105 demonstrantai buvo suimti. 1958 m. Vėlinės paminėtos Vilniuje ir Kaune, dalis jų dalyvių sulaikyta.

2018.10.22

1988 m. spalio 22 d. per Sąjūdžio suvažiavimą paskelbta apie arkikatedros grąžinimą tikintiesiems. Spalio 23 d. anksti ryte Lietuvos vyskupai ir kardinolas Vincentas Sladkevičius aukojo šv. Mišias prie grąžintos katedros durų. Šventovėje vyko restauravimo darbai, atstatytas altorius, sakykla, vyskupo sostas. 1989 m. vasario 3 d. visoje Vilniaus arkivyskupijoje iš anksto buvo paskelbta kaip pasninko ir atgailos diena. Vasario 5 d. Vilniaus arkikatedra iškilmingai atšventinta. Arkivyskupas J. Steponavičius atgailos ir atsiprašymo ženklan prieš didįjį altorių atsigulė kryžiumi, tuo metu klierikų choras giedojo „Visų šventųjų litaniją“. Chorui giedant atgailos psalmes arkivyskupas J. Steponavičius naujai pašventino altorių, arkikatedros sienas.

2018.10.16

1996 m. spalio 16 d. Mažosios Lietuvos reikalų taryba (MLRT) surengė Mažosios Lietuvos gyventojų genocido minėjimą. Pranešimus skaitė MLRT pirmininkas V. Šilas, hum. m. dr. N. Kairiūkštytė. Ši visuomeninė organizacija buvo įkurta Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1989 12 18 nutarimu. Veikė prie Aukščiausiosios Tarybos (vėliau – Seimo). Išaugo iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Mažosios Lietuvos genocido ir kultūros palikimo klausimų komisijos (įkurta 1989 09 05). Nuo 1993 06 25 tapo savarankiška organizacija su juridinio asmens teisėmis (perregistruota 1996 05 14). MLRT nariai yra Mažosios Lietuvos istorijos tyrinėtojai bei šio regiono kultūrinių organizacijų deleguoti atstovai. Nuo 1989 m. MLRT pirmininkas yra Vytautas Šilas. Kviečiame perskaityti V. Šilo pranešimą, skaitytą minėtame spalio 16 d. minėjime.

2018.10.05

Nuo šiandien Lietuva atsisveikina su pokario partizanų vadu A. Ramanausku-Vanagu, kurio palaikai š. m. birželio 1 d. buvo atkasti Vilniuje, Našlaičių kapinėse Antakalnyje. Palaikų autentiškumas nustatytas atlikus teismo antropologinę analizę, kaukolės ir asmens fotografijų sugretinimus bei DNR tyrimus. A. Ramanauskas buvo nušautas į viršugalvį, o egzekucijos ir slapto palaidojimo metu dėvėjo diržą ant kurio buvo pavaizduoti ąžuolo lapai bei geležinis vilkas su Gedimino stulpais. Partizanų vadas bus palaidotas spalio 6 d. Antakalnio kapinėse, valstybės vadovų panteone.

2018.09.27

1911 m. rugsėjo 27 d. gimė žurnalistas, rašytojas Pranas Alšėnas-Ališauskas (mirė 1986 m. rugsėjo 29 d. Toronte). Kaune jis baigė aukštesniąją policijos mokyklą, o nuo 1929 m. bendradarbiavo leidiniuose „Ūkininko patarėjas“, „Trimitas“, „Karys“ ir kt. Nacių okupacijos metais buvo kalintas už pasipriešinimo spaudos platinimą. Nuo 1947 m. gyveno Kanadoje. P. Alšėnas-Ališauskas buvo vienas iš savaitraščio „Tėviškės žiburiai“ steigėjų ir darbuotojų, bendradarbiavo periodiniuose leidiniuose „Draugas“, „Nepriklausoma Lietuva“, „Laiškai lietuviams“ ir Kanados laikraščiuose anglų kalba. 1958 m. Amerikos lietuvių „Draugo“ laikraštyje išspausdintas jo straipsnis „Lietuvos policijos tragiškas likimas“.

2018.09.13

1896 m. rugsėjo 13 d. Kuršėnuose gimė Lietuvos kariuomenės vadas, generolas, politikas, LR krašto apsaugos ministras Stasys Raštikis. Tai viena žymiausių tarpukario Lietuvos asmenybių. Jam, dar būnant jaunam, teko kovoti Nepriklausomybės kovose su bolševikais 1919-1920 m. Buvo sunkiai sužeistas, pateko į priešo nelaisvę, buvo kankinamas. Laikytas Tulos koncentracijos stovykloje, Maskvos kalėjimuose. 1921 m. pasikeitus kaliniais, grįžo į Lietuvą ir tęsė karinę tarnybą Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio 5-ajame pulke. 1932 m. baigė Vokietijos kariuomenės Generalinio štabo karo akademiją. Baigęs studijas, sparčiai kilo karjeros laiptais ir 1934 m. tapo pulkininku. Iki 1940 m. balandžio 22 d. ėjo Lietuvos kariuomenės vado, divizijos generolo pareigas. Nuo 1938 m. kovo 24 d. iki 1938 m. gruodžio 5 d. Ministro pirmininko Vlado Mirono vyriausybėje laikinai ėjo krašto apsaugos ministro pareigas. 1940 m. gruodį išėjo į atsargą. Matydamas, kad gali būti suimtas, 1941 m. kovą pasitraukė į Vokietiją. 1941 m. birželio 23 d. iš Vokietijos grįžo į Lietuvą, iš pradžių dirbo Lietuvos laikinojoje vyriausybėje krašto apsaugos ministru, vėliau – Karo muziejuje. 1944 m. vasarą Raštikių šeima emigravo į Vokietiją, kurį laiką gyveno Regensburgo ir Scheinfeldo stovyklose, 1949 m. persikėlė į JAV. S. Raštikis mirė 1985 m. gegužės 3 d. Los Andžele, 1993 m. lapkričio 22 d. jo palaikai pervežti į Kauną ir palaidoti Petrašiūnų kapinių panteone.

2018.09.01

1655 m. rugsėjo 1 d. rusų kariuomenė sudegino Zapyškį, kuris minimas dar nuo XVI a. pr., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras šias žemes padovanojo savo sekretoriui J. Sapiegai. Tiesa, gyvenvietė iš pradžių vadinta Panemune, po to – Sapiegų miesteliu, Sapiegiškėmis ir Sapiegiškiu, o tik šiek tiek vėliau imta vadinti Zapyškiu. XVI a. buvo įkurtas Sapiegoms priklausantis dvaras, o XVI a. pab. pastatyta žymi ankstyvosios gotikos bažnyčia, išlikusi iki šių dienų. 1677 m., jau atstačius miestelį po gaisro, Zapyškyje atidaryta parapijos mokykla. 1795 m. miestelis atiteko Prūsijai, 1808 m. buvo Varšuvos kunigaikštystėje, nuo 1815 m. priklausė Rusijai. Tarpukariu Zapyškis buvo valsčiaus centras – jame veikė lentpjūvė, malūnas, vaistinė, kooperatyvas, lietuvių ir žydų mokyklos, šaulių namai. Pokariu aplink veikė Zapyškio būrio, vėliau Žalgirio rinktinės partizanai. XX a., kol dar nebuvo Kauno hidroelektrinės, miestelis ne kartą kentėjo nuo potvynių – 1934, 1946, 1951, 1958 m. Iš dalies tai lėmė, kad gyvenvietė persikėlė į viršutinę terasą.

2018.08.20

Prahos gatvės 1968-ųjų rugpjūčio 20-21 d. archyviniuose kadruose primena sukilimą, o vietomis ir karo padėtį: apdegusios namų sienos su išmuštais langais, išraustos gatvės, šūviai į orą ir į minią, dulkės, ugnis, motorų griausmas ir į jį, kaip atsakas, nukreipti gyventojų riksmai, skanduotės... O kuo Prahos pavasaris susijęs su Lietuva? Tai sužinosite M. B. tekste „Prahos pamokos“.

2018.08.10

1874 m. rugpjūčio 10 d. gimė tarpukario Lietuvos Respublikos politikas – Prezidentas Antanas Smetona. Jis – vienas įžymiausių mūsų tautinio atgimimo vei­kėjų, vienas iš nepriklausomos Lietuvos įkūrėjų, ilgametis valstybės vadovas, su kurio valdymu siejami įspūdingi prieškarinės Lietuvos pasiekimai ekonomikos, nacionalinės kultūros ir švietimo srityse, sugrąžinę mūsų šalį į modernių Europos valstybių šeimą. Taip pat A. Smetona buvo ir itin talentingas publicistas, poliglotas, istorijos, teisės ir filosofijos dėstytojas, palikęs daugiatomį rašytinį paveldą. 1917 m. rugsėjo 18-22 d. vykusioje Lietuvių konferencijoje Vilniuje A. Smetona buvo išrinktas Lietuvos Tarybos, o vėliau – Valstybės Tarybos pirmininku, buvo vienas 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarų. 1919 m. balandį išrinktas pirmuoju Lietuvos Respublikos Prezidentu ir šias pareigas ėjo iki 1920 m. vasaros. Po 1926 m. gruodžio 7 d. perversmo Seimas 1926 m. gruodžio 19 d. A. Smetoną antrąkart išrinko Prezidentu. Jis savo pareigas ėjo iki 1940 m., kai, Sovietų Sąjungai paskelbus ultimatumą Lietuvai, birželio 15 d. posėdyje A. Smetona pasisakė už ultimatumo atmetimą ir ginkluotą pasipriešinimą agresoriui, tačiau, nesulaukęs vyriausybės narių ir kariuomenės vado palaikymo, turėjo pasitraukti iš Lietuvos. 1941 m. kovą jis atvyko į JAV, kur daug keliavo po lietuvių kolonijas, sakė kalbas, rašė atsiminimus, straipsnius lietuvių spaudai. Žuvo 1944 m. sausio 9 d. Klivlende.

2018.07.17

1933 m. liepos 17 d., nuskridęs 6411 km ir sėkmingai įveikęs Atlanto vandenyną, sudužo lėktuvas „Lituanica“, kurį pilotavo S. Darius ir S. Girėnas. 1933 m. liepos 15 d. 6 val. 24 min. vietos laiku lakūnai pakilo iš Niujorko Floido Beneto oro uosto. Žinią apie jų skrydį po visą pasaulį greit išplatino telegramų agentūros, tą pačią dieną tai sužinojo ir Lietuva. Liepos 16 d. vakare buvo uždegti Kauno radijo stoties stiebų žibintai, ore patruliavo karo aviacijos lėktuvas, o susirinkusi 25 000 žmonių minia Aleksoto oro uoste laukė pasirodant didvyrių. Į Kauną lėktuvas turėjo atskristi apie 2-3 valandą nakties. Deja, liepos 17 d. „Lituanica“ Tėvynėje taip ir nepasirodė – lietuvių valdomas lėktuvas tuometinės Vokietijos teritorijoje užsikabino už medžių viršūnių, nulaužė kelis medžius ir liepos 17 d. 0 val. 36 min. (Berlyno laiku) sudužo šalia Kuhdamo kaimo, Soldino apylinkėse. Iki šiol nėra nė vieno įtikinamo paaiškinimo, kodėl, įveikusi didžiąją ir sunkiausią kelio dalį, „Lituanica“ sudužo iki tikslo belikus vos 650 km. Oficialiai buvo pranešta, kad katastrofa įvykusi dėl audros ar sugedus motorui. Tuometinė Lietuvos valdžia, vengdama konfilkto su nacistine Vokietija, iki galo taip ir neišsiaiškino katastrofos priežasties.

2018.07.01

 1569 m. liepos 1 d. Liubline LDK ir Lenkija sudarė uniją, kuria buvo sudaryta nauja valstybė - Abiejų Tautų Respublika. Visgi tai nebuvo vieninga valstybė, nors dokumentas ir skelbė sudarąs vieno valdovo valdomą, neperskiriamą vienetą. Tačiau Lietuvos valstybinė organizacija liko nepanaikinta, liko atskira valstybinė teritorija su savo administracine ir ūkine valstybine organizacija, savo kariuomene, savo teise – Lietuvos Statutu, ir vyriausiuoju Lietuvos teismu − Lietuvos tribunolu, įkurtu 1581 m. Liublino unijos aktas įvedė tik bendrus Lenkijai ir Lietuvai karalių rinkimus ir bendrą įstatymų leidimo organą − seimą. Tačiau ir seime, bent iš pradžių, buvo priimami įstatymai atskirai Lietuvai, atskirai Lenkijai.  

2018.06.22

1941 m. birželio 22-28 dienomis Lietuvoje vyko vadinamasis Birželio sukilimas – ginkluotas Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) vadovaujamas sukilimas, skirtas atkurti Lietuvos Nepriklausomybę, prasidėjęs nacių Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą. Šis sukilimas sudrebino visą Lietuvą, tai buvo entuziastingas, visuotinis ir spontaniškas lietuvių tautos bandymas nusikratyti sovietine okupacija ir atgauti valstybinę nepriklausomybę. Birželio 23 d. rytą per Kauno radiją sukilėlių vadas Leonas Prapuolenis paskelbė apie Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą ir Lietuvos laikinosios Vyriausybės sudarymą. Kovos su besitraukiančiais Raudonosios armijos daliniais ir komunistų aktyvistais vyko visoje Lietuvoje. Generolo Stasio Raštikio tvirtinimu, sukilime dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų. Apie 2 000 jų žuvo. Šios aukos buvo didesnės negu 1918-1920 metų Nepriklausomybės kovų.

2018.06.14

Šiandien minima Gedulo ir vilties diena. 1941 m. birželio 14 d. Sovietų Sąjunga pradėjo masinius gyventojų trėmimus į Sibirą. Iš viso buvo išvežta apie 17 500 žmonių, kurių didžioji dalis vežti į tremtį, kiti – į GULAG'o stovyklas. Buvo ištremta daug to meto politikų, kitų visuomenės veikėjų, tarp kurių ir antrasis Lietuvos Respublikos prezidentas Aleksandras Stulginskis. Masiniai trėmimai prasidėjo šeštadienį, vienur antrą, kitur trečią valandą ryto. Deportaciją vykdė LTSR ir iš TSRS atvykę represinių struktūrų pareigūnai, jiems padėjo Lietuvoje dislokuotos Raudonosios armijos kariai, aktyviai talkino komunistų partijos vietos aktyvas. Trėmimų vykdytojų operatyvinė grupė įsiverždavo į tremiamųjų būstus, pakeldavo gyventojus iš miego, pagal turimus sąrašus patikrindavo šeimos sudėtį, paskui surengdavo kratą, ieškodami ginklų, aukso, valiutos, po to pranešdavo apie jų ištrėmimą iš Lietuvos. Baudėjų apsuptai šeimai buvo skiriama labai mažai laiko susiruošti. Tremdami žmones, baudėjai elgėsi žiauriai. Tremiamųjų šeimos buvo terorizuojamos, į mėginančius bėgti žmones buvo šaudoma. Į mašinas ar vežimus buvo grūdami seneliai ir naujagimiai, ligoniai ir nėščios moterys. Tik kai kuriems žmonėms pavyko pasislėpti arba pabėgti. Birželio 14-18 d. iš Lietuvos buvo deportuota apie 17 500 žmonių (nustatyti 16 246 tremtinių likimai). Tremtis tapo didžiule tautos tragedija ir netektimi, pavadinta „juoduoju birželiu“, o ši tragedija tapo lietuvių tautos istorinės patirties dalis, kuri brandino pasipriešinimą okupaciniam režimui, žadino laisvės siekius ir ugdė tautinę savimonę.

2018.06.05

1864 m. birželio 5 d. pradėta drausti spaudą lietuviškais rašmenimis. Pirmiausiai, generalgubernatorius M. Muravjovas uždraudė lotyniškomis raidėmis spausdinti elementorius, o nuo tų pačių metų lapkričio 23 d. – ir kitus pasaulietinius leidinius. 1865 m. rudenį įsigaliojo tvarka, pagal kurią lietuviški leidiniai galėjo būti leidžiami tik kirilica, taip pat uždrausta įvežti į Lietuvą leidinius lotyniškomis raidėmis, uždraustas tokios spaudos platinimas. Nuo 1873 m. pradžios uždrausti ir lietuviški leidiniai gotiškomis raidėmis. Gyventojai priešinosi tam, tad spauda pradėta leisti užsienyje, ją platino knygnešiai, steigtos slaptos spaudos platinimo draugijos. Nuo 1865 m. lietuviškos knygos leistos Mažojoje Lietuvoje, o 1867 m. M. Valančius sukūrė pirmąją nelegalią knygnešių organizaciją. Per draudimo laikotarpį caro valdžia sulaikė virš 3 000 žmonių, iš jų nubaudė apie 2 000. Tačiau pasipriešinimas vis augo, kūrėsi vis daugiau nelegalių organizacijų, daugėjo carizmui priešiškos literatūros. Stiprėjant pasipriešinimui, Vilniaus generalgubernatorius Mirskis ir Kauno gubernatorius Veriovkinas, medžioklės Lietuvoje metu, įtikino carą Nikolajų II panaikinti draudimą, tad nuo ir 1904 m. gegužės 7 d. jis panaikintas, o lietuviškai spaudai lotyniškom raidėm pradėta taikyti tokia pat tvarka, kaip kitai spaudai.

2018.05.30

1950 m. gegužės 30 d. Vilniuje, sovietų valdžios nurodymu, susprogdintas 1916 m., pagal architekto Antano Vivulskio projektą, pastatytas Trijų Kryžių paminklas. Vis dėlto 1989 m., pasipriešinant tuometinei valdžiai, paminklas buvo atstatytas ant senųjų pamatų. Ten, kur dabar stovi iš daugelio miesto vietų matomas Trijų kry­žių paminklas, Gedimino laikais stūksojo medinė pilis.  Manoma, kad ji sto­vėjo ant šio kalno beveik iki XIV a. pabaigos, todėl kalną vadin­davo Kreivuoju arba Plikuoju. Pilis buvo su­deginta per Vytauto ir Jogailos tarpusavio kovas 1390 m. ir nebeatstatyta. Trijų kryžių kalnas atmintinas ir tuo, kad čia kankinių mirtimi mirė septyni pranciškonai, kuriuos pagonys, didžiajam kunigaikščiui Algirdui nesant, pririšo prie kryžių ir nuo šio kalno numetė upėn sakydami: „Plaukite sau su tuo stabu, kurį liepiate garbinti“. Nuo tada kalnas gavo Trijų kryžių vardą, nes šiam įvykiui atminti buvo pastatyti trys kryžiai.

2018.05.20

Šiandien minima Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės diena. Šią dieną norėtume prisiminti ne tik pačius partizanus, kurie viską paaukojo vardan Tėvynės, tačiau ir jų šeimas. Kadangi partizanavimas pokario laikais buvo laikomas vienu iš didžiausių nusikaltimų, visi šeimų, kuriose buvo įtariama esant partizaną, nariai būdavo tardomi, ištremiami, o neretai ir nužudomi. Šiuo atžvilgiu sovietiniais laikais buvo tokios duotybės – jei kas iš šeimos „kaltas“, vadinasi, turi kentėti visa šeima. Lietuvos miesteliuose bei kaimuose vargu ar rastume šeimą, kurios palietė partizaninis pasipriešinimas. Plačiau apie tai – Viktės Jacytės straipsnyje „Lietuvos partizanų šeimų lemtis“.

2018.05.10

1604 m. gegužės 10 d. Vilniuje, Jėzuitų ordino ir Šv. Kazimiero giminaičio Zigmanto Vazos rūpesčiu,  pradėta statyti Šv. Kazimiero bažnyčia. Ji buvo skirta šventojo karalaičio Kazimiero atminimui. Pasak legendos, kertinį akmenį iš Antakalnio į miesto centrą rideno 700 žmonių. Šiandien akmenį vis dar galima pamatyti fasado sienoje. Tai pirmoji ir seniausia barokinė bažnyčia Vilniuje. Mūrinės bažnyčios statybai kurį laiką vadovavo architektai J. Prochorovičius ir P. Bokša. Statomą bažnyčią 1610 m. apgadino gaisras. Prie bažnyčios 1615 m. pastatytas kolegiumas – vyresniųjų vienuolių namas, vėliau – kiti vienuolyno pastatai. Bažnyčia baigta statyti apie 1616 m., vidus įrengtas 1618 m. Bažnyčia pasižymi tuo, kad XVIII a., vadovaujant T. Žebrauskui, buvo pastatytas kelių pakopų kupolas su aukštu žibintu, vainikuotu karūna. Tai vienintelis tokio dydžio kupolas visose buvusiose LDK žemėse. 1812 m. bažnyčia buvo smarkiai apgadinta., paversta sandėliu. Po 1830-1831 m. buvo perstatyta į cerkvę, kurioje yra meldęsis garsusis rusų rašytojas F. Dostojevskis. XX a. pirmoje pusėje bažnyčia buvo grąžinta katalikams, bet Antrojo pasaulinio karo metais vėl nukentėjo, buvo uždaryta. 1961 m. čia įrengtas ateizmo muziejus. Bažnyčia grąžinta tikintiesiems 1989 m.

2018.05.03

1993 m. gruodį Jungtinių Tautų generalinė asamblėja nusprendė gegužės 3-iąją paskelbti Pasauline spaudos laisvės diena. Gegužės 3 d. pasirinkta įprasminant istorinę Vindhuko deklaraciją, kurią 1991-ųjų gegužės 3 d. priėmė į Namibiją UNESCO sukviesti Afrikos žurnalistai. Joje deklaruojama, kad spaudos laisvė yra galima tik laisvos, nepriklausomos ir pliuralistinės žiniasklaidos aplinkoje. Tuo primenama, kad pasaulyje yra šalių, kuriose spaudos laisvė ribojama: cenzūruojami leidiniai, persekiojami, sulaikomi ir net nužudomi žurnalistai, redaktoriai ir leidėjai. Kalbant apie žodžio laisvę, prieš akis iškyla sovietinis laikotarpis, kuomet spaudos laisvė Lietuvoje buvo užgniaužta. Žodžio laisvė egzistavo tik partizanų laikraščiuose (1944-1957 m.) bei rezistencinėje pogrindžio spaudoje (1972-1988 m.). Vienas tokių leidinių – „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“. Apie ją daugiau sužinosite paskaitę kunigo P. Račiūno straipsnį „Kronikai“ – 25-eri“.

2018.04.22

1919 m. balandžio 22 d. buvo įkurtas Laikinasis Vilniaus lietuvių komitetas (toliau – LVLK) – organizacija, atstovavusi Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto lietuviams ir jų organizacijoms. Jo steigėjais buvo J. Basanavičius, M. Biržiška, P. Mašiotas, J. Tumas-Vaižgantas, ir kt. Komitetą rinkdavo įvairių Vilniaus ir Švenčionių lietuviškų organizacijų atstovai. Be viešos, oficialios LVLK veiklos, t. y. Vilniaus krašto lietuvių visuomenės atstovavimo, komitetas neoficialiai ėjo ir Lietuvos Respublikos atstovybės pareigas – informuodavo Lietuvos vyriausybę apie Vilniaus krašto ir Lenkijos įvykius, lietuvių teises gynė Lenkijos valdžios įstaigose, teismuose, tarptautinėse tautinių mažumų konferencijose. Lietuvos Respublikos vyriausybės skiriamomis lėšomis komitetas finansavo Vilniaus krašto lietuvių švietimą, periodinę spaudą, kultūrą – rengė tautines šventes, parodas. 

2018.04.14

Prieš 85-erius metus - 1933 m. balandžio 14 d. - Pakalniškių kaime (Raseinių r.), amatininko šeimoje gimė poetas Antanas Cibulskis. Tai – tragiško likimo žmogus. Atsisakė būti komjaunuoliu, 1950-aisiais bandė prasibrauti į Vakarų pasaulį, bet Palenkėje buvo sučiuptas ir ištremtas į Sibirą, kur gyveno kelerius metus. Pasak A. Cibulskio mokytojo Antano Juškos, „savo eilėraščius palikinėdavo pas pažįstamus, tremties draugus ar patikimus žmones, knygos neišleido. Taip ir nežinia, kiek jų parašė, kiek išsimėtė ir dingo. (...) Dabar berods surinkta 130 eilėraščių“. Poeto gyvybė užgeso Baltijos jūroje Latvijoje. Daugiau informacijos apie A. Cibulskį rasite ČIA.

2018.04.01

1579 m. balandžio 1 d. įsteigtas Vilniaus universitetas, viena seniausių ir žymiausių Vidurio ir Rytų Europos aukštųjų mokyklų. Ilgą laiką būdamas vienintele aukštojo mokslo įstaiga Lietuvoje, universitetas darė didelę įtaką ne tik Lietuvos, bet ir kaimyninių kraštų kultūriniam gyvenimui, išugdė ne vieną mokslininkų, poetų, kultūros veikėjų kartą. Per daugiau nei 430 metų Vilniaus universitetas išgyveno kilimą, smukimą, atgijimą ir uždarymą. Universiteto istorija labai turtinga ir prieštaringa, neatsiejama nuo Lietuvos valstybės istorijos, atspindinti visus jos dramatiškus tarpsnius.

2018.03.25

1949 m. kovo 25-28 d. Baltijos šalyse vyko masinė gyventojų trėmimo operacija,  slaptose jos planuotojų ir vykdytojų dokumentuose užkoduota „Priboj“ („Bangų  mūša“) pavadinimu. Pagal bendrą ištremtų žmonių skaičių tai buvo didžiausi trėmimai okupuotose Baltijos valstybėse, o Lietuvoje – antrasis pagal dydį. Pagrindiniai operacijos „Priboj“ tikslai buvo galutinis lietuvių, latvių ir estų tautų ginkluotojo antisovietinio pasipriešinimo užgniaužimas, ištremiant rezistencijos dalyvių šeimas, bei palankių sąlygų masinei žemės ūkio kolektyvizacijai sudarymas, konfiskuojant ir  panaudojant kolūkių reikmėms ištremtų pasiturinčių ūkininkų turtą. Per operaciją  „Priboj“ ir papildomo trėmimo metu iš Lietuvos buvo ištremta daugiau nei 32 200 žmonių.

2018.03.16

Šiandien Lietuvoje minima Knygnešio diena. Kasmet kovo 16-ąją pagerbiami knygnešiai, lietuvių kalbos draudimo metais platinę lietuviškas knygas, kai po 1863 metų sukilimo Rusijos imperijos valdžia uždraudė leisti ir platinti knygas lietuvių kalba. Lietuviai šiam reikalavimui priešinosi. Lietuviškos knygos ir laikraščiai ėjo iš rankų į rankas. Milžinišką darbą atliko draudžiamų spaudinių platintojai – knygnešiai. Nepaisant to, kad už knygų platinimą buvo baudžiama kalėjimu ar tremtimi į Sibirą, knygos buvo platinamos itin aktyviai. Imperinės valdžios atstovai, matydami jog nebegali sulaikyti slaptojo knygų platinimo, 1904 metais panaikino daugiau kaip 40 metų trukusį lietuviškos spaudos draudimą. Knygnešystė – autentiškas mūsų tėvynės reiškinys, kuris vyko tik pas mus, Lietuvoje, ir kurio daugiau niekur pasaulyje neaptinkame. Jis padėjo mums išlaikyti kalbą, raštą, galiausia, atgauti ir valstybingumą. Daugiau apie tai - Jono Rudoko tekste „Knygnešių organizacijos“.

2018.03.11

Lygiai prieš 28 metus – 1990 m. kovo 11 d. – Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą, kuriame rašoma, kad atstatomas 1940 m. svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas ir Lietuva nuo šiol yra nepriklausoma valstybė. Akte remiamasi 1918 m. vasario 16 d. pasirašytu Lietuvos nepriklausomybės aktu, kuris niekada nenustojo turėjęs teisinės galios. Kovo 11-osios Nepriklausomybės aktas vainikavo 50 metų trukusias mūsų tautos pastangas atkurti svetimos jėgos suvaržytas Lietuvos valstybės suverenias galias. Penkiasdešimties metų kelias, aplaistytas krauju, skaudžiomis netektimis, neregėto masto tremtimis, baigėsi neįtikėtinai drąsiu ir taikiu nepriklausomybės atstatymu.

2018.03.05

„Mūsų visuomenėje vėl iškilo KGB problema. Ji iš tikrųjų aktuali, dar ne vienerius metus ir gal ne vieną dešimtmetį domins mūsų istorikus bei politikus. Apie KGB ir jo liūdnąjį palikimą kalbės, rašys ne viena karta. Gal joms bus lengviau iš didesnio laiko nuotolio objektyviai įvertinti tą istorijos fenomeną, negu mums, akis į akį susidūrusiems su tuo žiauriu dvasinės ir fizinės prievartos mechanizmu, metų metus jautusiems paskui save jo grėsmingą šešėlį. Tačiau apie KGB palikimą reikia kalbėti ir šiandien, nes jis slegia mūsų gyvenimą, jo pėdsakai vis dar neišnykę iš mūsų sąmonės.“ – teigia žymus Lietuvos disidentas, buvęs politinis kalinys Stasys Stungurys. Daugiau S. Stungurio minčių apie KGB rasite ČIA.

2018.02.28

1923 m. vasario 28 d. Klaipėdos krašte greta Vokietijos markės, kaip vietinė valiuta, oficialiai įvestas litas. Jis, kaip piniginis vienetas, Lietuvoje naudotas 1922-1940 ir 1993-2014 metais. Lito atsiradimo istoriją galima sieti dar su 1918 m., kai Lietuvai atkūrus valstybingumą, netrukus pradėtas svarstyti nacionalinės valiutos klausimas. Pinigą siūlyta vadinti muštiniu, auksiniu, doleriu ar rubliu. Po įvairiausių diskusijų, 1922 m. rudenį oficialiai įvedamas litas, kuris prilygintas JAV doleriui santykiu 10:1. Pirmieji laikinieji lito banknotai buvo atspausdinti Berlyne, nuolatiniai – Prahoje. 1936 m. litų ir centų monetos pradėtos kaldinti Kaune. 1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, litas buvo uždraustas, jį pakeitė rublis. Lito neleido atkurti ir okupacinė nacistinė vokiečių valdžia, tad tik 1990 m., atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pradėta rengtis vėl įvesti savus pinigus. 1992 m. į apyvartą išleisti laikinieji pinigai talonai, o 1993 m. dienos šviesą vėl išvydo litai. Šį piniginį vienetą Lietuvoje nuo 2015 m. sausio 1 d. pakeitė eurai.

2018.02.16

Šiandien visa Lietuva švenčia valstybės atkūrimo Šimtmetį. Lygiai prieš 100 metų Vilniuje pasirašytas dokumentas, skelbiantis, kad atkuriama Lietuvos Valstybė ir ji atsižada nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis, – Lietuvos nepriklausomybės aktas. Jo tekstą rengė J. Vileišis, P. Klimas, M. Biržiška bei S. Kairys, o pasirašė iš viso 20 tarybos narių: S. Banaitis, J. Basanavičius, M. Biržiška, K. Bizauskas, P. Dovydaitis, S. Kairys, P. Klimas, D. Malinauskas, V. Mironas, S. Narutavičius, A. Petrulis, A. Smetona, J. Smilgevičius, J. Staugaitis, A. Stulginskis, J. Šaulys, K. Šaulys, J. Šernas, J. Vailokaitis, J. Vileišis. Dokumentas pasirašytas Vilniuje, Pilies g. 26, kur šiuo metu čia veikia Signatarų namų muziejus.

2018.02.13

Š. m. vasario 8 d. Vilniuje, T. Kosciuškos gatvės skvere, atidengtas paminklas broliams Petrui, Jonui ir Antanui Vileišiams. Skulptūrą – trijų prie stalo sėdinčių brolių figūras – sukūrė skulptorius R. Midvikis, architektai L. Krūgelis ir R. Krištapavičius. Paminklas pastatytas Vileišių giminės iniciatyva – 2006-aisiais giminė įsteigė fondą, su juo Vilniaus miesto savivaldybės taryba tuomet nusprendė pasirašyti bendradarbiavimo sutartį. Broliai Vileišiai – svarbios asmenybės Lietuvos politiniame, kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime: Petras – geležinkelių ir tiltų inžinierius, Lietuvos visuomenės ir politinis veikėjas, lietuviškos periodinės spaudos leidimo rėmėjas; Antanas – visuomenės veikėjas, gydytojas humanistas, lietuvių kultūros draugijų bei įstaigų organizatorius, steigėjas ir vadovas, pirmosios lietuviškos dviklasės mokyklos steigėjas; Jonas – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, teisininkas, žymus visuomenės ir politinis veikėjas.

2018.02.08

Šiandien sukanka 99 metai, kai 1919 m. vasario 8 d. Taučiūnų kaime prie Kėdainių mūšyje su bolševikais kovose už Lietuvos laisvę žuvo pirmas kareivis – Povilas Lukšys. Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavo Rusijos imperijos kariuomenėje. Pradėjus kurtis Lietuvos Respublikos kariuomenei, suorganizavo savanorių būrį. Buvo Kėdainių apsaugos būrio būrininkas, lauko sargybos viršininkas, žvalgybos būrio viršininko pavaduotojas. Kėdainių apskrityje dalyvavo kovose su Kauno kryptimi puolančiais Sovietų Rusijos daliniais.  Palaidotas Kėdainių kapinėse, kur vėliau buvo laidojami ir kiti žuvusieji už Lietuvos laisvę savanoriai. 

2018.02.05

1989 m. vasario 5 d. Vilniaus Arkikatedra buvo pašventinta ir iškilmingai perduota atgal tikintiesiems. Ši šventovė – tai Lietuvos krikšto simbolis, kuris pergyveno gražiausius ir dramatiškiausius Vilniaus ir visos Lietuvos istorijos įvykius. Dėl dažnų gaisrų, karų bei nepatvaraus po pamatais esančio grunto Katedra buvo ne kartą perstatinėjama. Pastato svarba lėmė, kad rekonstrukcijoms vadovaudavo žymiausi užsienio ir vietiniai architektai bei menininkai. Šiandieninis pastatas yra klasicistinio stiliaus (architektas L. Stuoka-Gucevičius), tačiau jo mūruose slypi gotikos, renesanso, baroko pėdsakai. Interjere gausu freskų, vertingų paveikslų, skulptūrų ir t.t. Katedroje yra vienas vertingiausių ankstyvojo baroko pavyzdžių – Kazimiero koplyčia, kurioje saugomas karstas su Šv. Kazimiero palaikais.

2018.01.31

1889 m. sausio 31 d. pasirodė pirmasis literatūros, politikos bei mokslo mėnesinio laikraščio „Varpas“, ėjusio iki 1906 m. Tilžėje ir Ragainėje, numeris. Jo iniciatoriai buvo 1888 m. Varšuvoje įsteigtos Lietuvos draugijos nariai: V. Kudirka, J. Gaidys-Gaidamavičius, J. Adomaitis-Šernas ir kt. Toje draugijoje buvo vos 22 nariai, o jos įstatuose vienas tikslų – platinti apšvietą, leidžiant knygas ir laikraščius. Tam buvo įsteigta Varpininkų leidykla, kuri ir ėmėsi leisti „Varpą“, skirtą daugiausia inteligentams. Leidinys buvo tarytum „Aušros“ tęsinys, o Varpininkai – tai naujoji tautos atgimimo kovotojų pamaina. „Varpas“ susiejo lietuvių tautinį atgimimą su bendruoju Vakarų Europos progresyviu liberalizmo sąjūdžiu, įkvėpė lietuvių tautiniam sąjūdžiui kovingumo dvasią ir padėjo susiformuoti vienai pagrindinių lietuvių politinių srovių (varpininkams), iš kurios gimė Lietuvos demokratų partija ir kitos kairiosios, centristinės ir dešiniosios politinės organizacijos.

2018.01.22

1919 m. nepriklausomos Lietuvos kariuomenės vadai laikinąja sostine tapusiame Kaune nusprendė steigti Karo muziejų. Muziejus pradėtas kurti 1919 m. gruodžio 15 d. kariuomenės vado generolo leitenanto Prano Liatuko įsakymu. 1921 m. sausio 22 d. įsakymas Nr. 17 kariuomenei skelbė, kad „kuriamas karo muziejus turi prakilnų ir garbingą tikslą – pagaminti būsiančioms kartoms amžiną paminklą to, kaip Lietuva, per amžius priešų varginta, numetė vergijos pančius ir su ginklu rankose, per skausmus ir kovas pasiekė nepriklausomybės“. Muziejus iškilmingai atidarytas 1921 m. vasario 16 d., kai Lietuvos Respublika šventė 3-iąsias Nepriklausomybės metines. Iškilmėse dalyvavo tuo metu prezidento pareigas ėjęs Aleksandras Stulginskis ir kiti Seimo ir Vyriausybės nariai, taip pat garbūs svečiai iš užsienio, kariuomenės atstovai. Karo muziejus sparčiai augo, turtėjo, plėtėsi. Kaupiami eksponatai bylojo ne tik apie ginklų evoliuciją ir buvusias kautynes karo lauke. Čia buvo stengiamasi parodyti ir didingą Lietuvos valstybės politinę ir kultūrinę praeitį. Netrukus muziejus tapo ne tik lietuvių tautos kultūriniu židiniu, bet ir tautos šventove.

2018.01.13

Kasmet sausio 13 d. Lietuvoje minima Laisvės gynėjų diena. 1991 m. šią dieną įvykęs masinis taikus Lietuvos piliečių pasipriešinimas Sovietų Sąjungos vadovybės bandymui jėga paimti į savo rankas Vilniaus televizijos bokštą, Radijo ir televizijos komiteto pastatą, Parlamento pastatą ir kitus valstybiniam perversmui reikšmingus objektus. Pastatų užimti atvyko specialiai parengta, sunkiąja karine technika ginkluota desantininkų grupė, kuriai priešinosi taikūs ir beginkliai Lietuvos žmonės. Prie televizijos bokšto Vilniuje buvo sužeista per 600 žmonių, žuvo - 14. Nors užgrobti kai kuriuos objektus ir pavyko, galutiniai operacijos tikslai nebuvo pasiekti, ir gana greitai Sovietų armijai teko iš užimtų objektų pasitraukti. Apie šią naktį savo prisiminais pasidalino Nerutė Kligienė, taip pat sukurtas režisieriaus B. Talačkos filmas.

2018.01.01

Šiandien minime Lietuvos vėliavos dieną. Prisimenant ir pagerbiant savanorių žygdarbį, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kiekvienų metų sausio 1 d. Gedimino kalno bokšte rengiama iškilminga vėliavos pakeitimo ceremonija.

Kaip laisvos Lietuvos ženklas, pirmą kartą Lietuvos trispalvė Gedimino pilies bokšte suplevėsavo 1919 metų sausio 1 d. Tąkart ją iškėlė Lietuvos savanorių grupė, vadovaujama Vilniaus miesto komendanto Kazio Škirpos. Pakelta vėliava buvo palydėta šūviais, po to savanoriai sugiedojo Lietuvos himną. Deja, pirmą kartą iškelta trispalvė plevėsavo neilgai. 1919 m. sausio 6 d. Vilnių užėmę bolševikai nuo jos nuplėšė geltoną ir žalią spalvas, palikę tik raudoną. Antrą kartą Lietuvos vėliava suplevėsavo 1920 m. rugpjūčio 26 d., kai į Vilnių sugrįžo Lietuvos kariuomenė, bet tų pačių metų spalio 9 d. Vilnių užgrobė „želigovskininkai“ ir lietuviška trispalvė vėl buvo nuplėšta. Trečias kartas – 1939 spalio 29 d., Lietuvai atgavus Vilnių, – vėlgi buvo trumpalaikis, kadangi netrukus prasidėjo gūdūs sovietmečio metai. Ketvirtąkart vėliava Gedimino kalno pilies bokšte pasirodė 1944 m. balandžio 5 d. Lietuvos vietinės rinktinės iškelta trispalvė plevėsavo iki 1944 m. gegužės 15 d., kai vėl buvo nudraskyta sovietinių okupantų. Penktą kartą Lietuvos trispalvė virš Gedimino bokšto iškelta tik 1988 m. spalio 7 d. ir nuo to laiko tebeplevėsuoja iki šiol.

2017.12.13

1999 m. gruodžio 13 d. anapus iškeliavo lietuvių literatūros tyrinėtojas, kritikas Albertas Zalatorius. Jis 1956 m. Vilniaus universitete baigė lituanistikos studijas, 1961-1992 m. dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Nuo 1991 m. dėstė Vilniaus pedagoginiame universitete, vadovavo VPU Lituanistikos fakulteto Lietuvių literatūros katedrai. 1994 m. su bendraminčiais įsteigė Pasaulio lituanistikos bendriją ir jai vadovavo. A. Zalatorius rašyti pradėjo „Literatūros ir meno“ savaitraštyje XX a. septinto dešimtmečio viduryje. Literatūros kritikoje dalyvavo nuo 1966 m. Atmetė socialistinio realizmo normatyvines sąvokas ir yra vienas Lietuvių literatūros istorijos „Lithuanian Literature“ (1997 m.) autorių. Modernizavo lietuvių literatūros tyrinėjimo metodologiją, remdamasis R. Bartheso, J. Lotmano, A. J. Greimo idėjomis.

2017.12.01

Nuo represijų ir šaukimo į karinę tarnybą pasitraukę į miškus Lietuvos partizanai pradėjo organizuotą kovą su sovietų represiniu aparatu ir jo vietiniais rėmėjais. Savo dokumentuose partizanai pabrėžė, kad jų galutinis tikslas yra nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas. Partizaniniam karui vykstant nebe pirmus metus tapo aišku, kad Vakarai neįsikiš į Rytų Europos reikalus ir partizanai kovoja su žymiai stipresniu priešininku... Partizanų vadovybė buvo sutriuškinta 1953 m. taip faktiškai užbaigiant partizaninį judėjimą. ČIA pateiktoje agentūrinėje byloje rasite informacijos, kaip buvo sekami partizanai, kas pasisavinta iš žuvusiųjų kovoje ir pan.

2017.11.23

Lapkričio 23-oji – Lietuvos kariuomenės diena. 1918 m. vasario 16 d. buvo paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės aktas, o tų pačių metų lapkričio 23 d. sukurta Lietuvos kariuomenė, išleistas pirmasis įsakymas kurti Lietuvos ginkluotąsias pajėgas. Lietuvos kariuomenė buvo kuriama sunkiomis sąlygomis – 1918 m. pabaigoje, po Pirmojo pasaulinio karo, iš Lietuvos traukėsi vokiečių kariuomenė, jos pėdomis žygiavo Raudonoji armija. Pirmieji Lietuvos kariuomenę ėmėsi organizuoti lietuviai karininkai, grįžę iš Rusijos, mat dar 1917 m. Rusijos lietuvių karių iniciatyva sukurta lietuvių karininkų sąjunga.

2017.11.16

2011 m. rugsėjo 15 d. Lietuvos Respublikos Seimas įsteigė Laisvės premiją. Ji kasmet įteikiama fiziniam arba juridiniam asmeniui, nusipelniusiam laisvei, demokratijai ir žmogaus teisėms. Šiandien LR Seimas, vadovaudamasis Laisvės premijos įstatymu ir Laisvės premijų komisijos sprendimu, nutarė 2017 metų Laisvės premiją paskirti laisvės gynėjai, politinei kalinei Nijolei Sadūnaitei. Dėl savo pogrindinės veiklos laisvės gynėja N. Sadūnaitė yra laikoma viena žymiausių šio laikmečio Lietuvos disidente, kovotoja už žmogaus teises ir Lietuvos laisvę.

Daugiau informacijos ČIA.

2017.10.19

Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo Šimtmečiui, svarstoma, kaip išsaugoti išnykusių kaimų vietovardžius. Skaičiuojama, kad iš gyvenamųjų vietovių sąrašo išbraukta tūkstančiai kaimų pavadinimų, dar keliems tūkstančiams gresia toks pat likimas. Pasak specialistų, vietovardžius būtina išsaugoti kaip nematerialųjį tautos kultūros paveldą – juose esą užfiksuota mūsų krašto gyventojų kūryba, užkoduota vertinga kultūrinė ir istorinė informacija. Vienas iš tokių – nykstančių – kaimų yra Jurbarko raj., Seredžiaus seniūnijoje, netoli Vosbutų. Tai – gražioje gamtos vietovėje įsikūręs Žardiškių kaimas. 2001 m. duomenis, šioje gyvenvietėje buvo įsikūrę 50 žmonių, 2011 m. – 36, o šiuo metu, Seredžiaus seniūnijos duomenimis, ten beliko 19 sodybų, 16-oje jų gyvenama nuolat.

2017.10.04

1893 m. spalio 4 d. Vytogaloje, Kaltinėnų valsčiuje gimė  Lietuvos ir JAV aviatorius, 1933 m. kartu su Steponu Dariumi lėktuvu „Lituanica“ perskridęs Atlantą, Stasys Girėnas (tikrasis vardas - Stanislovas Girskis). Amerikiečių aviacijos istorijoje Stasys Girėnas žinomas kaip talentingas ir drąsus pilotas, nepabūgęs mažu lėktuvėliu perskristi Atlanto vandenyną. Vis dėlto gimtojoje šalyje jis iš šiol laikomas didvyriu, kuris pasiekė visai tautai reikšmingą pergalę. S. Girėną pažinojusių žmonių teigimu, jis buvo kuklus, darbštus, ramaus būdo, mažai šnekus ir geraširdis. Norėdami sužinoti daugiau apie šią istorinę Lietuvos asmenybę, spauskite ČIA.

2017.09.22

1917 m., net ir sunkiomis Pirmojo pasaulinio karo sąlygomis, iš įvairių Lietuvos vietovių į rugsėjo 18-22 dienomis vykusią Lietuvių konferenciją susirinko du šimtai dvidešimt du konferencijos dalyviai. Jie išrinko Lietuvos Tarybą – instituciją, kurios nariai 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą. Lietuvių konferencija, posėdžiavusi 1917 m. rugsėjo mėn. 18-22 d., nedviprasmiškai pasisakė už nepriklausomybę, nesibaimindama galimo rusų keršto ar vokiečių draudimo. Daugiau apie šią konferenciją rasite ČIA.

2017.09.18

1998 m. vasarą Lietuvą sukrėtė netikėta ir skaudi žinia apie įvykusią tragediją – beprasmę kunigo Ričardo Mikutavičiaus mirtį. Jis buvo sukaupęs turtingą meno kūrinių kolekciją, dėl kurios nusikaltėlių buvo apiplėštas ir žiauriai nužudytas. Tuomet apie šį įvykį kalbėta visoje šalyje, o R. Mikutavičiaus laidotuvės Petrašiūnų kapinėse lyg šiolei laikomos vienomis įsimintiniausių. Jos priminė Juozo Tumo-Vaižganto ar Stepono Dariaus bei Stasio Girėno laidotuves – velionį į paskutinę kelionę gatvėmis lydėjo dešimtys tūkstančių žmonių, o lydinčiųjų vilkstinė iš Žemės ūkio akademijos iki amžinojo poilsio vietos buvo nusitęsusi net penkis kilometrus. Daugiau apie šią asmenybę galite paskaityti Viktės Jacytės straipsnyje „„Spindintis virš mūsų“: kunigo Ričardo Mikutavičiaus poezija“.

2017.09.09

2017.08.24

Vakar buvo minimos 28-osios Baltijos kelio metinės. 1989 m. rugpjūčio 23 d. 650 km ilgio susikibusių rankomis žmonių grandinė sustojo sujungti trijų šalių sostines – Vilnių, Rygą ir Taliną, taip simboliškai atskirdami Baltijos valstybes nuo Sovietų Sąjungos. Spėjama, kad iš viso kelyje stovėjo apie 2-2,5 mln. žmonių, iš jų apie 1 mln. – iš Lietuvos. Dešimtys tūkstančių, neįstengusių patekti į magistralę, susibūrė jos prieigose, sudarydami didžiausios grandinės atšakas. Prisimenant šį įvykį, latviai Rygoje susirinko padėkoti kaimynams estams ir lietuviams už palaikymą bendroje kovoje dėl Nepriklausomybės. Šia proga konditerė iš Rygos iškepė pyragus ir juos išsiuntė kaimynams „iš rankų į rankas“. Baltijos kelio estafetėje dalyvaus šimtai žmonių, kurie perduos dovanas Talinui ir Vilniui. Daugiau apie šią akciją rasite ČIA.

2017.08.11

Bronys Raila – ideologas, žurnalistas, literatūrologas, rašytojas, poetas, vertėjas. Buvo vienas iš Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) steigėjų, LAF propagandos komisijos pirmininkas. Daugiausia rašė Lietuvos užsienio ir vidaus politikos, kalbos ir žurnalistikos, dailės, teatro kritikos temomis. Gyvendamas JAV, parašė ir išleido 14 rinkinių, į kuriuos sudėjo esė, literatūros kronikas, radijo komentarus, politikos ir kultūros straipsnius. Čia galite rasti B. Railos įspūdžius ir apie Nataną Šaranskį bei Viktorą Petkų.

2017.08.01

Kraštotyrininkas Anatolis Smilingis, tremtinių vaikas, Komijos Respublikoje rūpinasi politinių kalinių atminimu. Rekomenduojame pasižiūrėti dokumentinį filmą apie tai:

https://www.youtube.com/watch?v=O-5ph9r96Es

2017.07.06

Šiandien švenčiame Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną. Kaip žinia, 1253 m. liepos 6-ąją buvo karūnuotas pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius. Istorijos šaltiniuose Mindaugas pirmą kartą paminėtas 1219 m., o didžiausias jo nuopelnas tas, kad visus mažus kunigaikščius sujungė į vieną politinį vienetą ir įkūrė Lietuvos valstybę. Jo griežtos politikos veiklos pradžia siekia 1220 m., kuomet Lietuvoje buvo 21 kunigaikštis, tačiau apie 1240 m. visi jie jau klusniai vykdė Mindaugo reikalavimus. 1251 m. didysis kunigaikštis politiniais sumetimais priėmė katalikybę ir tai atidarė Lietuvai duris į krikščioniškąją Vakarų Europą, atvėrė kelią kultūrai bei švietimui. 1253 m. liepos 6 d. Mindaugas buvo karūnuotas ir jo valdomas kraštas tapo visateise Europos valstybe. 1263 m. rudenį karalių (kartu galbūt ir jo sūnus Ruklį bei Rupeikį) nužudė Treniotos  vadovaujami suokalbininkai.

2017.06.14

1941 m. birželio 14-ąją - lietuvių tautos masinių trėmimų dieną - minime kaip gedulo ir vilties dieną. Tą dieną Sovietų Sąjunga pradėjo masinius gyventojų trėmimus į Sibirą. Iš viso išvežta apie 18 500 žmonių, kurių didžioji dalis vežti į tremtį, kiti – į GULAG'o stovyklas. Buvo ištremta daug to meto politikų bei kitų visuomenės veikėjų. Kitą dieną po trėmimų, pasak disidento Petro Plumpos, prasidėjo Lietuvos „laidotuvės“, apie kurias kviečiame paskaityti  ČIA.

2017.06.05

Lietuvos geologas, gamtos mokslų daktaras, docentas, disidentinio sąjūdžio dalyvis Vytautas Skuodis - Lietuvos Helsinkio grupės narys, Katalikų komiteto narys, 1978-1979 m. nelegalaus pogrindžio žurnalo „Perspektyvos“ sumanytojas ir redaktorius. 1979 m. suimtas už antisovietinę veiklą, 1980 m. nuteistas 12 m., kalėjo lageriuose. 1987 m. ištremtas į užsienį, iki 1989 m. gyveno JAV. Vienoje savo knygų - „KGB kontrolėje, MVD priežiūroje“ - Vytautas aprašo, kaip Mordovijos lageryje teko prisidėti prie kalinių bibliotekos kūrimo. Dalį teksto rasite ČIA.

2017.05.05

Įdomu susipažinti:

TARYBŲ SĄJUNGOS KP CK GENERALINIAM SEKRETORIUI, TSRS AUKŠČIAUSIOSIOS TARYBOS PREZIDIUMO PIRMININKUI LEONIDUI BREŽNEVUI

      Tarybų Sąjungos Vyriausybei pasirašius Helsinkio Pasitarimo Baigiamąjį aktą, kai kuriose Tarybų Sąjungos respublikose susibūrė grupės žmonių, pasivadinusių Helsinkio susitarimų vykdymui remti grupėmis. Jų tikslas – kelti aikštėn faktus, prieštaraujančius susitarimui bei Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai, ir siekti, kad būtų į juos atkreiptas Tarybų Sąjungos Vyriausybės, taip pat pasaulio viešosios nuomonės dėmesys tam, kad tie faktai būtų atitaisomi.

      Grupių veikla reiškėsi vien gyvu ar rašytu žodžiu.

      Tačiau Tarybų Sąjungos Vyriausybė, klaidingai supratusi jų tikslą bei pobūdį, apšaukė veiklą antitarybine bei agitacija ir pradėjo vieną po kito suiminėti šių grupių narius ir skirti jiems ilgametes bausmes.

      Šitaip buvo dorojamasi ir su Helsinkio susitarimų vykdymui Lietuvos grupe. Rašytojui Tomui Venclovai, su leidimu išvykusiam į Vakarus, buvo atimta pilietybė. Viktoras Petkus prieš trejus metus buvo nuteistas 15 metų laisvės atėmimo. Šių metų pradžioje buvo suimti ir laukia teismo nuosprendžio du grupės nariai: Algirdas Statkevičius, gydytojas psichiatras, ir docentas Vytautas Skuodis. Kiek žinoma, gyd. A. Statkevičius yra laikomas Lukiškių kalėjimo ligoninėje, psichiatriniame skyriuje, kur jo sveikatai gresia pavojus.

      Mes, visi susitarimui remti Lietuvos grupės nariai, pareiškiame, kad abu šie geros valios vyrai turi būti nedelsiant paleisti, o byla prieš juos nutraukta, nes jie veikė Helsinkio Pasitarimo Baigiamojo akto ir Visuotinės žmogaus deklaracijos ribose.

Grupės nariai: Ona Lukauskaitė-Poškienė
Kun. Bronius Laurinavičius
Mečislovas Jurevičius

1989.V.II.10

Iš Algimanto Liekio sudarytos knygos "Nenugalėtoji Lietuva" antro tomo.
Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1993, p. 273.

2017.04.14

1919 metų spalio 8 dienos ankstų rytą maištininkais apsimetę lenkų daliniai pradėjo puolimą Vilniaus link, pralaužę neskaitlingų lietuvių pajėgų pasipriešinimą. Kaimyninės šalies pajėgos netruko užimti Vilnių ir nemažus plotus aplink jį. Vilniaus krašto užėmimas ir šiandien kelia nemažai diskusijų bei aistrų, tačiau kodėl lenkams taip prireikė Lietuvos sostinės? Atsakymą į šį klausimą galite rasti Jono Rudoko tekste "Kodėl lenkams taip prireikė Vilniaus?".

2017.04.06

Neseniai Seime buvo užregistruotos Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo pataisos, pagal kurias Lietuvos piliečiai neprivalės versti savo vardų į lietuvių kalbą. Priėmus siūlomą įstatymo projektą išimtiniais atvejais dokumentuose būtų leidžiama vardus ir pavardes rašyti lotyniško pagrindo rašmenimis, įskaitant raides "q", "w" bei "x". Savo nuomonę apie tai išsakė disidentas Stasys Stungurys straipsnyje „2017-ieji – lietuvių kalbos pagarbos ar jos niekinimo metai?“.

2017.03.29

„Nesenai vienas mano senas pažįstamas – Vokietijoje dirbantis žurnalistu, atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuva „pametė“ savo istoriją ir paklausė tiesiai šviesiai – ką ketinu padaryti, sprendžiant šią problemą. Pažadėjau patikrinti faktus ir parašyti straipsnį. Tikiuosi, ir tarp Lietuvos piliečių bus, norinčių prisidėti prie vertybių sugražinimo.“ - taip savo straipsnį apie „pamestą“ Lietuvos istoriją pradeda Saulius Lapėnas. Rekomenduojame susipažinti su jo straipsniu „Lietuvos istorija slepiama?“, kuriame autorius rašo apie gautą galimybę sužinoti A. Šapokos istorijos tęsinį.

2017.03.22

„Kaimas daugiau negu du šimtmečius gynė Lietuvą nuo žlugdančios svetimųjų įtakos, jis savo pirkiose išsaugojo pati brangiausią mūsų turtą – nuostabiai gražią ir išraiškingą gimtąją kalbą, įdomius papročius ir savitą liaudies meną, iš mūsų kaimo atsikuriančios valstybės gyvenimą atėjo ir pirmoji mokslo vyrų, diplomatų, rašytojų ir meno kūrėjų karta, grindusi savo veiklą ir poelgius nerašytais to kaimo etikos principais ir filosofijos tiesomis. <...> Nors kasdien gausiose žiniasklaidos priemonėse randame nemažai įvairios informacijos apie sunkias dabarties kaimo problemas, tačiau kur kas mieliau yra skaityti knygas apie kaimą ir jo žmones.“ - rašė Stasys Stungurys apie Aloyzo Urbono esę „Gabrielės keliais. Ne karo metų dienoraščiai“. Kviečiame paskaityti S. Stungurio mintis apie šį kūrinį ČIA.

2017.03.01

Šiandien Vilniaus „Sietuvos“ progimnazijoje baigėme eksponuoti nuotraukas, skirtas paminėti 1949 metų Vasario 16-osios Deklaracijos pasirašymą. Ekspoziciją „1949 metų LLKS Tarybos Vasario 16-osios Deklaracija“ mokiniai galėjo apžiūrinėti dvi savaites. Taip pat š.m. vasario 14 d. progimnazijos septintų klasių moksleiviams pravedėme ir  interaktyvią pamoką partizaninio pasipriešinimo tema, supažindinome su partizanų kasdienybe, buitimi, kovos etapais.

2017.02.16

Sveikiname su Vasario 16-ąja - Lietuvos valstybės atkūrimo diena!

Minėdami šią dieną, prisimename ir visus tuos, kurie atkakliai siekė, jog Lietuva būtų laisva ir nepriklausoma valstybė. Vienas tokių kovotojų už laisvą Lietuvą - Laisvės kovų dalyvis Antanas Mindaugas Gelumbauskas - ne tik anksčiau su bendraminčiais siekė mūsų Tėvynės nepriklausomybės, bet ir šiomis dienomis stengiasi įamžinti svarbius mūsų istorijos įvykius. Prieš kelis metus Antano iniciatyva iškilo medinė skulptūra, skirta paminėti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ keturiasdešimtmetį. Plačiau apie tai skaitykite ČIA.

2017.02.13

Šį savaitgalį apsilankėme pogrindinėje spaustuvėje „ab“. Tai – unikali pogrindinė spaustuvė, kuri buvo įrengta slėptuvėje po Andziulių namu kolektyviniuose soduose Kauno rajono Salių kaime. Tai vienintelė tokio tipo slėptuvė Lietuvoje, kurios per visą jos gyvavimo laikotarpį neaptiko sovietų saugumas. Iš čia pogrindiniai leidiniai po mūsų šalį pasklisdavo tūkstantiniais tiražais. Spaustuvės istoriją papasakojo ir muziejaus ekspoziciją aprodė Vytauto ir Birutės Andziulių sūnus Vaidotas. Daugiau informacijos apie šią spaustuvę galite rasti ČIA.  

2017.02.08

„Šįkart noriu papasakoti apie du kuklius, bet šviesius, jau iškeliavusius amžinybėn žmones, kurių betgi nevalia pamiršti. Jų atminimas šiandien turi padėti mums ugdyti tikrąjį patriotizmą, nesusietą su jokiais materialiniais interesais ar karjeros siekimu.“ - taip savo tekstą pradeda disidentas Stasys Stungurys, kuris aprašė Albertą Zvicevičių bei Bronę Šeštokaitę. Kviečiame paskaityti visą straipsnį ČIA.

2017.01.25

Šiandien Vilnius švenčia savo gimtadienį! Nors ir nėra tiksliai nustatyta, kada įsikūrė Vilniaus gyvenvietė, o apie miesto įkūrimą byloja tik legenda, tačiau žinome, jog Vilnius pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose kunigaikščio Gedimino 1323 m. sausio 25 d. rašytame laiške Vokietijos miestams. Jame Gediminas kvietė vokiečius ir žydus keltis į Vilnių. 1387 m. kovo 22 d. Jogaila Vilniui suteikė Magdeburgo – senųjų miestų – teises.

2017.01.13

Šiandien Lietuvoje minima Laisvės gynėjų diena. 1991 m. sausio 13 d. įvyko masinis taikus Lietuvos piliečių pasipriešinimas Sovietų Sąjungos vadovybės bandymui įvykdyti valstybės perversmą panaudojant ginkluotąsias pajėgas. Sovietai tikėjosi didelės Lietuvos žmonių, nepatenkintų blogėjančia jų ekonomine padėtimi, rusakalbių gyventojų ir kariškių, paramos. Visgi, sovietams sukiršinti tautos nepavyko, o jų mėginimas įvykdyti valstybės perversmą baigėsi taikių gyventojų aukomis ir padarė didelių materialinių nuostolių. Nebuvo nė vieno atvejo, kad ginklą būtų panaudoję taikūs gyventojai ir valstybinių įstaigų gynėjai, šaudė tik sovietų kariuomenė. Dėl ginklo panaudojimo 14 žmonių žuvo, šimtai buvo sužeisti. Tą naktį Sovietų Sąjungai įvykdyti valstybės perversmą sutrukdė Lietuvos gyventojai, gynę savo teisėtai išrinktą valdžią ir Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, tad gana greitai Sovietų armijai teko iš užimtų objektų pasitraukti. Vakar prie LR Seimo vykusiame sausio įvykių minėjime buvo šaunamos atminimo salvės žuvusiems už Tėvynės laisvę.

2017.01.06

Šiandien savo 88-ąjį gimtadienį švenčia disidentas, politinis kalinys, publicistas, visuomenininkas Stasys Stungurys (g. 1929 m. sausio 6 d. Skaudvilėje). Vienas iš naujausių jo straipsnių - apie bendražygį, dr. Vytautą Skuodį. Kviečiame paskaityti V. Skuodžio atsiminimui S. Stungurio pateiktas ištraukas iš V. Skuodžio teisme pasakyto paskutinio žodžio.

2017.01.02

2016 m. gruodžio pradžioje mus paliko disidentas dr. Vytautas Skuodis. Minint šią netektį, spaudoje pasirodė straipsnių su velionio biografija bei svarbiausiais Jo gyvenimo darbais. Tačiau mirusiajam skirtuose nekrologuose neminimas faktas, jog 1994-1997  metais V. Skuodis  vadovavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui.  Centrui, kuris kruvinus sovietmečio metus (KGB veikla, tremtis, partizanų kova, laisvės kovų judėjimas ir pan.) privalėjo tirti, dokumentuoti, nagrinėti ir skelbti. Kodėl bandoma tai nutylėti? Apie tai galite paskaityti L.V. Medelio straipsnyje „Be vienos eilutės nekrologe“.

2016.12.14

1992 m. gruodžio 14 d. lietuvių literatūros tyrinėtojas, kritikas Albertas Zalatorius išsakė savo pamąstymus apie 1992 m. vykusius Seimo rinkimus Lietuvoje. Praūžus 2016 m. LR Seimo rinkimų karštinei, kviečiame paskaityti jo tekstą "Kitas pamąstymas, susijęs su 1992 m. Seimo rinkimais".

2016.12.01

Š.m. lapkričio 28 d. Venclovų namuose-muziejuje buvo paminėtos 40-osios Lietuvos Helsinkio grupės (LHG) įkūrimo metinės. Renginyje vyko pokalbis-diskusija su kai kuriais LHG nariais-steigėjais bei jų bendražygiais apie grupės įkūrimą, veiklą ir svarbą sovietinėje Lietuvoje. Keliomis mintimis bei atsiminimais norime pasidalinti ir su Jumis.

2016.11.28

1860 m. lapkričio 28 d. Rubikuose gimė Vincas Juška (mirė 1939 m.). Vyras buvo draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojas - knygnešys. Ją platinti pradėjo apie 1880 m. Nuo 1884 m. spaudos atsigabendavo iš Tilžės, jos gaudavo iš J. Zabermano, J. Angrabaičio bei kitų ir pats platindavo. Ne kartą Rusijos imperijos sienos sargybos apšaudytas, persekiotas, sulaikytas policijos. 1895–1896 m. kalintas, vėliau turėjo gyventi Rygoje iki 1903 m. neviešai policijos prižiūrimas. Tada draudžiamąją lietuvišką spaudą pradėjo gabenti iš Žemaičių Kalvarijos ir platinti tarp Rygos lietuvių. 1900 m. dėl to kvostas, vengdamas suėmimo slapta išvyko į JAV, kur dirbo anglių kasyklose. 1924 m. grįžo į Lietuvą. V. Juškos pavardė įrašyta Knygnešių sienelėje.

2016.11.11

Prancūzija, D. Britanija, JAV ir kitos antivokiškosios koalicijos valstybės 1918 m. lapkričio 11 d. pasirašė su Vokietija Kompjeno paliaubas. Vokietija prisipažino nugalėta ir įsipareigojo išvesti kariuomenę iš okupuotų teritorijų. Tą pačią dieną Vilniuje buvo sudaryta pirmoji Lietuvos vyriausybė – ministrų kabinetas, vadovaujamas ministro pirmininko profesoriaus A. Voldemaro. Vidaus reikalų ministru tapo V. Stašinskas, švietimo – J. Yčas, teisingumo – P. Leonas, žemės ūkio ir valstybės turtų – J. Tūbelis. M. Yčas krašto apsaugos ministru pasiūlė gen. Silvestrą Žukauską, kuris mūsų istorijoje paliko neišdildomą pėdsaką. Jam teko būti sūkuryje istorinių įvykių, lėmusių jaunos Respublikos likimą. Jis vadovavo Lietuvos kariuomenei, kuri sunkiose kovose apgynė nelengvai iškovotą šalies nepriklausomybę. Kovos dėl Lietuvos laisvės prasidėjo 1918 m. pabaigoje ir truko ligi 1920 m. pabaigos. Kariauti teko su rusų bolševikais, bermontininkais ir lenkais. Šaltiniai nenuginčijamai liudija, kad generolas S. Žukauskas parengė rusų bolševikų kariuomenės išvijimo iš Lietuvos strategiją ir vadovavo jos įgyvendinimui 1919 m. gegužės-rugpjūčio mėn.

Daugiau apie šią asmenybę galite sužinoti Jono Aničo knygos ištraukoje „Nelengvas kelias į pirmojo kariuomenės vado postą“.

2016.10.28

Tarybų Sąjunga 1939 m. spalio 10 d. perdavė Vilniaus kraštą Lietuvai, o spalio 27 d. prasidėjo Lietuvos kariuomenės žygis į Vilnių.

Dar 1939 m. spalio 3 d. į Maskvą atvyko Lietuvos užsienio reikalų ministras J. Urbšys ir tos pačios dienos vėlų vakarą prasidėjo jo derybos su V. Molotovu, dalyvaujant J. Stalinui. J. Urbšiui buvo pranešta, jog Vokietija sutikusi, kad Baltijos kraštai priklausytų SSRS interesų sferai, ir pareikalauta pasirašyti tris sutartis: 1) SSRS-Lietuvos savitarpio pagalbos, įkurdinant Lietuvoje Raudonosios armijos įgulas; 2) abiejų šalių sutartį dėl Vilniaus srities perdavimo Lietuvai; 3) Vokietijos-Lietuvos sutartį dėl pietvakarių Užnemunės perdavimo vokiečiams. Po savaitę trukusių derybų, diktuojamų Kremliaus šeimininkų, spalio 10 d. J. Urbšys ir V. Molotovas savo vyriausybių vardu pasirašė Vilniaus bei Vilniaus srities perdavimo Lietuvos Respublikai ir Lietuvos-Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartį.

Vilniaus atgavimas tautai netapo nacionaline švente. Tauta suvokė Vilniaus atgavimo kainą. Pesimistines nuotaikas labai sustiprino Raudonosios armijos įgulų atvykimas. Lapkričio viduryje Alytuje, Prienuose, Gaižiūnuose (prie Jonavos) ir Naujojoje Vilnioje įsikūrė 20 tūkst. raudonarmiečių, t.y. beveik tiek pat, kiek buvo vyrų Lietuvos kariuomenėje (32 tūkst.). Savo nuomonę apie spalio 10 d. sutartį paprasti žmonės išsakė talpia fraze: "Vilnius mūsų, o mes rusų".

Daugiau minčių apie šį įvykį galite paskaityti Jono Rudoko straipsnyje "Kova dar nebaigta".

2016.09.22

Lygiai prieš 780 metų įvyko Saulės mūšis (Šiaulių mūšis) tarp Žemaičių ir į Žemaitiją įsiveržusios Kalavijuočių ordino kariuomenės. Mūšis vyko netoli dabartinio Šiaulių miesto, pagal labiausiai pagrįstą hipotezę – Mūšos ir Tautinio santakoje.

Kalavijuočių ordinas, vadovaujamas magistro Folkvino (Volquin) iš Naumburgo, tuo metu turėjo sunkumų dėl sumažėjusių pajamų ir karinių pajėgų stygiaus. 1236 m. Folkvinas, remiamas Pskovo kunigaikščio, suorganizavo žygį į Žemaitiją. Žygyje taip pat dalyvavo grafai Teodorikas fon Hazeldorfas ir Heinrichas fon Danenbergas, su savo kariuomenėmis atvykę Popiežiui Grigaliui IX 1236 m. vasario 19 d. paskelbus kryžiaus žygį prieš Lietuvą. Su ~3000 žmonių užpuolė žemaičių kunigaikščio Vykinto žemes apie Laukuvą. Netikėtai užpuolę, jie paėmė nemaža grobio ir patraukė namo.

Kalavijuočiams ir jų talkininkams grįžtant, prie upės brastos jie sutiko Žemaitijos karius. Nenorėdami rizikuoti ir prarasti savo žirgus pelkėtoje vietovėje kryžininkai atsisakė kovoti ne raiti ir žygio dalyviai buvo priversti pasilikti nakvynei. Kitą rytą žemaičiai, vadovaujami žemaičių kunigaikščio Vykinto, puolė kalavijuočius. Lengvai ginkluoti kalavijuočių vadovaujami vietiniai Livonijos kariai pabėgo iš mūšio lauko, o sunkiai ginkluoti riteriai, įskaitant magistrą, buvo išžudyti. Po šio mūšio Kalavijuočių ordinas 1237 m. buvo įjungtas į Teutonų ordiną.

2016.08.23

Lygiai prieš 27 metus, 1989 m. rugpjūčio 23 d., minint 50-ąsias Molotovo-Ribentropo pakto metines, sustojo gyva žmonių grandinė, kuri jungė trijų Baltijos šalių sostines – Vilnių, Rygą ir Taliną. Šis reiškinys mūsų istorijoje įgavo Baltijos kelio vardą. Šio gyvos grandinės ilgis buvo apie 650 km.

1989 m. rugpjūčio 23 d. 19.00 val., pasigirdus radijo signalams, šimtų tūkstančių žmonių grandinė nusidriekė nuo Gedimino bokšto Vilniuje, pro Laisvės paminklą Rygoje, iki Hermano bokšto Taline. Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojai susikibdami rankomis sudarė gyvą grandinę per Baltijos valstybes, taip simboliškai atskirdami Baltijos valstybes nuo Sovietų Sąjungos, išreikšdami norą būti laisvais. Spėjama, kad iš viso kelyje stovėjo apie 2-2,5 mln. žmonių, iš jų apie 1 mln. – iš Lietuvos. Dešimtys tūkstančių, neįstengusių patekti į magistralę, susibūrė jos prieigose, sudarydami didžiausios grandinės atšakas. Tragiškus Molotovo-Ribentropo pakto įvykius atspindėjo vidinis žmonių susitelkimas ir ryžtas. Visame kelyje plevėsavo juodi gedulo kaspinai, degė žvakutės, primindamos apie aukas ir didelių netekčių skausmą.

2016.07.31

1990 m. kovo 11 d. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, glaudžiai bendradarbiavusioms LKP/SSKP ir KGB Sovietų Sąjungos vadovybė iškėlė užduotį – suskaldyti ir destabilizuoti Lietuvos Respubliką. Viena iš priemonių – OMON‘o grupių diversijos ir užpuolimai, Lietuvos Respublikos pasienio kontrolės postų puldinėjimai Latvijos ir Baltarusijos pasienyje. Iki Vilniaus OMON‘o išformavimo 1991 m. rugpjūčio 31 d., omonininkai 18 kartų puolė Lietuvos muitininkus ir pasieniečius. Incidentų metu buvo deginami postų pastatai, naikinami dokumentai, plėšoma Lietuvos valstybės vėliava, sužeidžiami beginkliai Lietuvos pareigūnai. Šiais veiksmais norėta įbauginti Lietuvos visuomenę, sukelti nepasitikėjimą valstybe, provokuoti konfliktus, siekiant parodyti, kad Lietuvos valdžia nekontroliuoja situacijos.

Lietuvos vadovybės santūri laikysena bei vykdoma Lietuvos užsienio politika leido neutralizuoti šiuos provokacinius veiksmus, tačiau 1991 m. liepos 31-ąją Lietuvą apskriejo kraupi žinia – naktį Medininkų pasienio kontrolės poste šaltakraujiškai nužudyti septyni savo pareigas ėję Vidaus reikalų ministerijos Policijos departamento greitojo reagavimo rinktinės „Aras“ policininkai – Mindaugas Balavakas ir Algimantas Juozakas, Policijos departamento Kelių policijos valdybos policininkai – Juozas Janonis ir Algirdas Kazlauskas, Muitinės departamento Vilniaus muitinės inspektoriai – Antanas Musteikis ir Stanislovas Orlavičius. Laikrodis ant Algirdo Kazlausko rankos sustojo 3 val. 40 min. Ričardas Rabavičius nuo šautinių žaizdų galvoje mirė ligoninėje rugpjūčio 2-ąją. Vienintelio sunkiai sužeisto muitinės pareigūno Tomo Šerno gyvybę medikams pavyko išgelbėti.

Lietuvos Respublikos Seimo informacija

2016.07.29

Vytauto Andziulio ir Juozo Bacevičiaus įkurta pogrindinė spaustuvė „ab“ – unikali pogrindinė spaustuvė, kuri buvo įrengta slėptuvėje po Andziulių namu kolektyviniuose soduose Kauno rajono Salių kaime. Tai vienintelė tokio tipo slėptuvė Lietuvoje, kurios per visą jos gyvavimo laikotarpį neaptiko sovietų saugumas. Iš čia pogrindiniai leidiniai po mūsų šalį pasklisdavo tūkstantiniais tiražais. Visgi apie šią spaustuvę tikrai ne visi žinome ar net esame girdėję, tad kviečiame susipažinti plačiau Viktės Jacytės straipsnyje „Pogrindinė spaustuvė „ab“.

2016.06.28

Červenė tapo skaudžia, niekad neužgyjančia lietuvių, baltarusių ir lenkų tautų istorijos žaizda. Čia 1941 m. birželio 26-osios naktį buvo sušaudyta keletas tūkstančių, daugiausia šių trijų tautų, kalinių. Ši tragedija, plačiai pagarsėjusi pasaulyje, pokario metais Lietuvoje ir kitose imperijos respublikose buvo nutylima, tad kviečiame daugiau su ja susipažinti disidento Stasio Stungurio tekste bei Stepono Limanto atsiminimuose.

2016.06.14

Šiandien minime Gedulo ir vilties dieną. 1941 m. birželio 14–18 d. iš Lietuvos į Sibirą iškeliavo 17 ešelonų: 11 ešelonų su tremtiniais, 4 ešelonai su suimtaisiais ir 2 ešelonai su vadinamaisiais kriminaliniais nusikaltėliais. Ištremtųjų iš Lietuvos skaičius, kurie buvo vežami pirmuosiuose 11 ešelonų – beveik 12 900 žmonių. Suimtųjų skaičius – 4663 žmonės. Bendras visų kategorijų represuotųjų skaičius, įvykdžius Lietuvoje trėmimo operaciją, yra apie 17,5 tūkst. žmonių. Apskritai per pirmąją (1940–1941 m.) okupaciją iš Lietuvos buvo ištremta, įkalinta arba sušaudyta apie 35 tūkst. žmonių. Mūsų mažai šaliai tai tiesiog milžiniški skaičiai... Tarp tremtinių daugiausia buvo politinio, karinio ir ūkinio Lietuvos elito atstovų. Daugiau apie šią tragediją galite sužinoti dokumentiniame filme „Mirties lageriai“.

2016.06.10

Lygiai prieš 70 metų (1946 m. birželio 10 d.) Vyriausiasis Lietuvos atstatymo komitetas (VLAK) paskelbė politinę deklaraciją. Dažnai pamirštame Lietuvos partizanų priimtas deklaracijas, kurios irgi padarė didelę įtaką einant sunkiu keliu link mūsų Tėvynės nepriklausomybės, tad siūlome bent šiek tiek labiau su jomis susipažinti. Daugiau informacijos apie Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo deklaracijas galite rasti ištraukoje iš Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės knygos „Žuvusiųjų prezidentas“.

2016.05.10

2002 m. gegužės 10 d. Vilniuje pradėti Lietuvos valdovų rūmų atstatymo darbai. Valdovų rūmai (buvusi Vilniaus žemutinės pilies komplekso dalis) atstatyti pagal 1520-1530 m. šioje vietoje statytų renesanso stiliaus rūmų pavyzdį. Daugiau informacijos rasite perskaitę tekstą ČIA.

2016.04.26

1986 m. balandžio 26 d. įvyko Černobylio tragedija - tuometinės TSR Ukrainos teritorijoje kilo sprogstamojo pobūdžio griūtis  Černobylio atominėje elektrinėje. Ne kartą apie šią nelaimę užsiminė Leonas Ašmantas. Tai – Lietuvos inžinierius šilumininkas, habilituotas technologijos mokslų daktaras, visuomenės bei politinis veikėjas, buvęs Lietuvos energetikos ministras. Pagrindinė mokslo darbų tematika – šilumos masės mainai sudėtingos formos kanaluose tiek stacionarinėmis, tiek nestacionarinėmis vykstančių procesų sąlygomis. L. Ašmantas – 7 išradimų, daugiausia iš šilumokaičių konstravimo autorius. Parašė apie 70 mokslinių straipsnių.

2016.04.17

1892 metų balandžio 17-ąją, šventų Velykų rytą, Rietavo bažnyčioje sužibo pirmoji elektros lemputė. Tais pačiais metais Rietave, šalia Bogdano Oginskio dvaro lentpjūvės, buvo pastatyta elektrinė ir nutiesta elektros linija į parką ir kunigaikščių Oginskių dvaro rūmus. Tai buvo pirmoji elektrinė Lietuvoje.

Buvęs kunigaikščio Oginskio tarnas, Rietavo gyventojas pasakojo: „Kuomet iš elektrinės tiesė laidus į dvaro rūmus, žmonės stebėjosi, kas čia būsią, kad ugnis kūrensis viename laidų gale – elektrinėje, o šviesa švies kitame gale – dvaro rūmuose. Kada vyrai pamatė šviečiančią elektros lemputę, vieni bandė ją užpūsti, kiti – prie jos pypkes uždegti, treti bijojo prisiartinti... O kai užsidegė elektra bažnyčioje, į Rietavą važiuodavo pažiūrėti šitos šviesos iš visų Žemaitijos kampų“.

Lietuva tik 10 metų atsiliko nuo tokių šalių, kaip Prancūzija, Anglija ir JAV. Elektros lemputės įžiebimas Rietave pradėjo elektros energetikos erą Lietuvoje.

2016.03.22

Neseniai buvome nuvykę aplankyti kun. Česlovo Kavaliausko kapo Vievyje. Šis žmogus mirė 1997 m. vasario mėn. 20 d. Tai buvo idealistas, kuriam kova dėl mūsų laisvės ir nepriklausomybės bei tautos gerovės buvo pagrindinis gyvenimo tikslas. Č. Kavaliauskas – teologas, Šventojo Rašto vertėjas, poetas, daug nuveikęs vardan mūsų Tėvynės. Plačiau apie šią asmenybę galite paskaityti Viktės Jacytės straipsnyje "Apie žmogų, paaukojusį gyvenimą Tėvynei - kunigą Česlovą Kavaliauską...".

2016.03.09

Artėja Kovo 11-oji, kuomet švenčiame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Nepriklausomybės atkūrimo Aktas buvo priimtas Aukščiausiosios tarybos pirmosios eilinės sesijos trečiajame posėdyje.  Alberto Zalatoriaus kalboje „Dirbti, laukti, gintis“ aptariamas Lietuvos kelias link šio įvykio bei ateities perspektyvos.

2016.02.23

1920 m. vasario 23 d. gimė Lietuvos inžinierius, politinis bei visuomenės veikėjas, antinacinės ir antisovietinės rezistencijos dalyvis Aleksandras Bendinskas, kuris iki pat paskutinės savo gyvenimo dienos išliko darbingas ir optimistiškas. Nors dėl savo tiesaus žodžio ir įsitikinimų Aleksandras turėjo ir nedraugų, o viešumoje jo asmenybė buvo vertinta prieštaringai ir menkinta, bet visų jį artimai pažinojusiųjų atmintyje vyras išliks, kaip sektinas atsidavimo Tiesai, Pareigai, Šeimai ir Tėvynei pavyzdys. Politikoje ir gyvenime jis buvo diplomatiškas žmogus, mokėjęs maloniai bendrauti ir su bičiuliais, ir su priešais. Norėdami prisiminti šią asmenybę, siūlome Jums paskaityti disidento Stasio Stungurio straipsnį „In Memoriam Aleksandrui Bendinskui“.

2016.01.25

Prieš 693 metus rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą buvo paminėtas Vilniaus vardas. Nėra tiksliai nustatyta, kada įsikūrė Vilniaus gyvenvietė, tačiau apie miesto įkūrimą byloja legenda. Vilnius pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose kunigaikščio Gedimino 1323 m. sausio 25 d. rašytame laiške Vokietijos miestams, kuriame jis kvietė vokiečius ir žydus keltis į Vilnių. 1387 m. kovo 11 d. (ar gegužės 6 d.) Merkinėje Jogaila Vilniui suteikė Magdeburgo teises, o 1397 m. jame įkurta pirmoji mokykla, buvusi prie katedros ir turėjusi privilegijų. XIV a. pabaigoje minimas Rusų kvartalas, labai aktyviai veikė vokiečių pirkliai. 1495 m. sostinėje įkurtas pirmasis LDK auksakalių cechas.

2016.01.13

Šiandien minime 25-ąsias Sausio 13-osios metines. 1991 m. šią dieną vyko masinis taikus Lietuvos piliečių pasipriešinimas Sovietų Sąjungos vadovybės bandymui jėga paimti į savo rankas Vilniaus televizijos bokštą, Radijo ir televizijos komiteto pastatą, Seimo rūmus ir kitus valstybiniam perversmui reikšmingus objektus, perimti jų kontrolę.

Šiam darbui atlikti į Lietuvą atvyko specialiai parengta, sunkiąja karine technika ginkluota desantininkų grupė, prieš kurią stojo priešintis beginkliai žmonės, troškę laisvos ir nepriklausomos Tėvynės.

Prie televizijos bokšto Vilniuje per 600 taikių ir neginkluotų žmonių buvo sužeista, 14 žuvo. Televizijos bokštas buvo užimtas, tačiau planų pulti Seimą kariškiai jau atsisakė. Nors užgrobti kai kuriuos objektus ir pavyko, galutiniai operacijos tikslai (užimti parlamentą, išprovokuoti nesantaiką tarp įvairių tautybių Lietuvos piliečių, pateikti šiuos įvykius kaip dviejų ginkluotų pusių kovą) nebuvo pasiekti, ir gana greitai Sovietų armijai teko iš užimtų objektų pasitraukti.

Minint šią dieną, kviečiame Jus susipažinti su vieno žymiausių pasaulio baltistų, profesoriaus, kuris labai daug nusipelnė lietuvių kalbos istorijai ir kultūrai, Vladimiro Toporovo mintimis apie sovietų veiksmus Lietuvoje straipsnyje "Laiškas iš Maskvos". 1991 m. sausio 13 d., protestuodamas prieš brutalų jėgos panaudojimą Lietuvoje, V. Toporovas atsisakė jam suteiktos TSRS valstybinės premijos ir ragino Lietuvos piliečius neatsitraukti nuo išsikeltų idealų ir siekių.

2015.12.10

Gruodžio 10 d. minima Žmogaus teisių diena, skirta atkreipti pasaulio visuomenės dėmesį į žmogaus teises.  

1948 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinė Asamblėja priėmė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. Tai buvo pirmasis istorijoje tarptautinis dokumentas, visuotinai pripažįstantis, kad visi žmonės nuo pat gimimo turi vienodas teises ir laisves (aktas išverstas į 360 kalbų).

Daugiau apie Žmogaus teises Vakarų pasaulyje ir Lietuvoje kviečiame skaityti aktyvaus kovotojo už žmogaus teises Lietuvoje Viktoro Petkaus straipsnyje.

2015.11.02

Šiandien, kaip ir kasmet, Kaune buvo paminėti 1956-ųjų Vėlinių įvykiai ir Vengrijos revoliucija.

1956 m. spalio 23 d. studentų demonstracija Budapešte prasidėjo antisovietinis sukilimas. Po mitingo Jozefo Bemo aikštėje, dalis demonstrantų patraukė prie Vengrijos parlamento, o didesnė dalis prie valstybinio Radijo pastato. Ketinta mitingo reikalavimus paskelbti per valstybinį radiją, tačiau iš Radijos pastato į demonstrantus imta šaudyti. Nepaisant to, studentai įsiveržė į radijo pastatą, bet jiems buvo sutrukdyta pareikšti savo reikalavimus. Vakare apie 300 tūkst. žmonių, susirinkę prie Vengrijos parlamento, reikalavo spaudos bei žodžio laisvės, laisvų rinkimų, daugiau nepriklausomybės nuo Sovietų Sąjungos. Revoliucija baigėsi lapkričio 10 d., kai į Vengriją malšinti sukilimo įžengė sovietų kariuomenė. Žuvo apie 2-3 tūkst. vengrų ir apie 750 sovietų okupantų, tūkstančiai žmonių buvo sužeista. Iškart po šių įvykių Sovietų Sąjunga užėmė Vengriją. Revoliucija neliko nepastebėta visoje Vakarų Europoje, o kartu ir Lietuvoje.

1956 m. lapkričio 2-osios vakare Kaune į kapines Vytauto prospekte prie paminklo „Žuvusiems už Tėvynę“ susirinko apie 10 tūkst. žmonių. Susirinkusieji degė žvakutes, giedojo Lietuvos himną bei įvairias patriotines dainas. Susikibę rankomis keliomis eilėmis apjuosė paminklą, prie kryžiaus pridėjo daug degančių žvakučių. Imta skanduoti šūkius „Laisvę Lietuvai!“, „Šalin rankas nuo Vengrijos!“. Milicijos ir KGB daliniai iš anksto buvo pasiruošę galimiems neramumams. Vėlinių dieną buvo sustiprintas kariuomenės ir milicijos patruliavimas. Milicininkai ir KGB'istai bandė išvaikyti susirinkusiuosius, ko pasekoje šventės dalyviai ėmė netikėtai priešintis. Vėlinės peraugo į spontaniška protesto akcija, o vėliau į riaušes.

Daugiau informacijos apie įvykius Vengrijoje bei Kaune galite rasti Algimanto Patašiaus prisiminimuose ir trumpame filmuke.

2015.10.27

1904 m. spalio 31 d. suvaidintas pirmasis spektaklis lietuviškai – Keturakio komedija „Amerika pirtyje“. 

Viskas prasidėjo tuomet, kai Vincas Kudirka 1893 m. "Varpe" paskelbė konkursą dramoms sukurti. Pirmasis atsiliepė Aleksandras Fromas-Gužutis, o netrukus ir broliai Antanas bei Juozas Vilkutaičiai, prisistatę slapyvardžiu "Keturakis", kuris atsiuntė savo komediją „Amerika pirtyje“. V. Kudirkai šis kūrinys labai patiko, jis jį nuvežė į Mintaują pas Joną Jablonskį, kur drauge su šeimininkais jo skaitymo klausėsi ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Juozas Tumas-Vaižgantas, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Mykolas Lozoraitis. Buvo nutarta jį paskleisti po Lietuvą ir lietuviškas kolonijas už Lietuvos ribų. 1895 m. Tilžėje šis veikalas buvo išleistas pirmą kartą.

1899 m. rugpjūčio 20 d. Liudui Vaineikiui gavus gubernatoriaus leidimą, spektaklis viešai suvaidintas Palangoje, daržinėje, stovėjusioje ant jūros kranto. Režisavo Povilas Višinskis ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Povilas Višinskis buvo ir pagrindinio vaidmens - Bekampio - atlikėjas.

Pjesė iš karto susilaukė didelio populiarumo ir suvaidino nemažą vaidmenį ne tik lietuviškojo teatro kūrimosi istorijoje. Nors buvo gautas oficialus leidimas, bet komedijoje buvo įžvelgta caro režimo pajuoka. Caro žandarai beveik visus spektaklio dalyvius areštavo, bet galbūt kaip tik todėl ir prasidėjo unikaliausias mūsų kultūros istorijoje, o gal ir pasaulinėje praktikoje, reiškinys – Palangos spektaklis sukėlė visuotinį lietuviškai ir ne tik lietuviškai kalbančių žmonių susidomėjimą ne tiek menine, kiek politine prasme. Spektaklis nuskambėjo kaip tautos savimonės akcija.

Panaikinus spaudos draudimą 1904 m. spalio 31 d. komedija suvaidinta Šiauliuose, Liaudies namuose. Šis spektaklis – pirmas legalus šiauliečių ištartas žodis nuo scenos.

Pačią komediją galite rasti ČIA.

2015.10.12

Prieš 95-erius metus, 1920 metų spalio 12 dieną, po Lenkijos generolo Lucijano Želigovskio žygio į Vilnių, žemėlapyje atsirado keista valstybė, pavadinta Vidurine Lietuva. Ją šiandien turbūt geriausiai prisimena filatelistai, "medžiojantys" šios keistos valstybės pašto ženklus. Šis niekieno, išskyrus Lenkiją, nepripažintas darinys su sostine Vilniumi žemėlapyje egzistavo 527 dienas - nuo liūdnai pagarsėjusio lenkų generolo L. Želigovskio "maišto" 1920 metų spalį iki 1922-ųjų vasario, kai Vidurinės Lietuvos Vilniaus seimas nutarė prijungti jį prie Lenkijos...

Daugiau apie tai skaitykite Aro Lukšo straipsnyje "Plėšrus erelis prieš silpną Vytį".

2015.09.28

Lygiai prieš 27-erius metus – 1988 m. rusėjo 28 d. – tuometinėje Vilniaus Gedimino (dabar – Katedros) aikštėje vyko vadinamasis „bananų balius“. Tądien Lietuvos Laisvės Lyga (LLL) surengė nesankcionuotą mitingą, kuris buvo sukviestas norint pasakyti tiesą apie 1939 metų rugsėjo 28 dieną pasirašytą antrąjį SSRS ir Vokietijos pakto slaptąjį protokolą, nubrėžusį naujas Lietuvos okupacijos ribas.

Žmonės nebuvo informuoti, kad mitingas uždraustas, todėl ramiai sau traukė aikštės link. Apie 18 val., po V. Bogušio pasisakymo, pradėjus kalbėti LLL lyderiui A. Terleckui, kareiviai, apsiginklavę metaliniais šarvais, plastikiniais skydais bei neperšaunamomis liemenėmis, priartėjo prie susirinkusiųjų. Apsišarvavę metaliniais šalmais, neperšaunamomis liemenėmis bei plastikiniais skydais, apginklavę guminėmis lazdomis (vadinamaisiais „bananais“) bei cheminiu ginklu, kareiviai pradėjo žiauriai mušti taikiai mitinguojančius žmones. Smūgių neišvengdavo niekas – nei senoliai, nei moterys, nei vaikai. Mušė ir suiminėjo net atsitiktinius praeivius. Apie tai gali patvirtinti ir kun. Edmundo Pauliono kalba, pateikta dėl milicijos susidorojimo su taikiais piliečiais rugsėjo 28 ir 29 dienomis stenogramoje.

Siūlome pažiūrėti dokumentinį filmą apie pirmuosius Atgimimo mitingus, kur kalbama ir apie „bananų balių“: „Amžininkai. Pirmieji Atgimimo mitingai“ (konkrečiai apie „bananų balių“ nuo 34:55).

2015.09.02

Dar š. m. pradžioje LR Seimas 2015-uosius paskelbė Mykolo Kleopo Oginskio metais. M. K. Oginskis buvo daugeliu talentų pasižymėjusi XVIII-XIX amžių sandūros asmenybė: politikas, diplomatas, ATR Seimo narys, Vilniaus universiteto mokslo tarybos garbės narys, Lietuvos sukilėlių Vyriausybės, Lietuvos tautinės aukščiausiosios tarybos narys, socialinių reformų idėjų puoselėtojas, memuarų rašytojas, kompozitorius. Jis aktyviai dalyvavo politinėje, valstybės valdymo, švietimo, socialinių reformų, ypač baudžiavos panaikinimo, kultūros prieinamumo didinimo ir visuomenės kūrybiškumo skatinimo. Jis, kaip kompozitorius, buvo sukūręs nemažai romansų, mazurkų, maršų, tačiau didžiausią šlovę jam suteikė polonezai. Žymiausias kūrinys - „Atsisveikinimas su Tėvyne“.

M. K. Oginskis gyveno ir veikė pagrinde dviejuose miestuose - Vilniuje ir Rietave. Prieš kelis šimtmečius Rietavo miestelis buvo mažas ir skurdus. Klestėjo tik greta buvęs didelis dvaras. Dėl jo valdymo varžėsi didikai, nes kam priklausė dvaras, tas valdė ir seniūniją. Oginskiams Rietavas atiteko per vedybas. M. K. Oginskio senelis Tadas, tapęs našliu, 1763 m. vedė irgi našlę Tiškevičienę, buvusią Rietavo seniūno Kristoforo Tiškevičiaus žmoną. Pasogos jis gavo Rietavo dvarą. Iš pirmosios santuokos T. Oginskis turėjo du sūnus Andrių ir Frančeską Ksaverą. Vėliau Rietavas buvo atitekęs kitiems savininkams, bet nuo 1812 m. jis vėl grįžo Oginskiams. Nuo tada ir prasidėjo iškilusis Rietavo laikotarpis.

Oginskių pradininku buvęs Smolensko dalinio kunigaikščio Vasiliaus Hlašinos vaikaitis Dmitrijus Hlušonokas. XV a. jam Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Kazimiero Jogailaičio sūnus Aleksandras padovanojo Uogintų dvarą (Kaišiadorių raj.). Pagal vietovardi giminė gavo Oginskių pavardę. Oginskiai, iš pradžių buvę stačiatikiais, vėliau tapo katalikais.

Parengta pagal Eleonoros Ravickienės knygą "Atsisveikinimas su Tėvyne",

Vilnius: Vilniaus Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1992, p. 9.

2015.08.17

Prieš 101-erius metus, 1914 m. rugpjūčio 17 d., Vilniaus lietuvių draugijų ir spaudos atstovų susirinkime buvo priimta Gintarinė deklaracija. Deklaracijos autoriai - J. Basanavičius, S. Šilingas ir D. Malinauskas. Deklaracijoje buvo išreikštas lietuvių tautos lojalumas Rusijos imperijai prasidėjusiame kare bei reiškiamos viltys, kad rusams laimėjus karą Rusijos imperijos sudėtyje bus sujungtos Didžioji ir Mažoji Lietuva, suteikiant autonomiją Rusijos sudėtyje. Deklaracijoje apie Mažosios ir Didžiosios Lietuvos suvienijimo viltis poetiškai buvo sakoma, kad vokiečių Drang nach Osten išbarstė gintarinius karolius, o dabar atėjo laikas vėl juos surinkti į vieną visumą. Dokumente taip pat pabrėžtas etninis slavų ir baltų skirtingumas, išdėstyti lietuvių etnopolitinio savarankiškumo argumentai: lietuviai nėra nei lenkai, nei rusai; jie turi  istorinę valstybinę tradiciją bei išsaugojo kultūrinį savitumą; tauta puoselėja politinius tikslus.

2015.08.03

Lygiai prieš 75-erius metus - 1940 m. rugpjūčio 3 d. - Sovietų Sąjunga aneksavo Lietuvą.

Aneksavimo procesas baigėsi 1940 m. rugpjūčio 3 d. TSRS Aukščiausiajai Tarybai priėmus galutinį Lietuvos aneksijos įforminimo aktą – įstatymą dėl LTSR priėmimo į TSRS. Tą pačią dieną TSRS Aukščiausioji Taryba priėmė analogiškus įstatymus ir dėl kitų dviejų okupuotų Baltijos valstybių – Latvijos ir Estijos. Taigi Baltijos valstybių okupacijos ir aneksijos planas įgyvendintas, sudarius šių šalių savanoriško įstojimo į TSRS regimybę.

Daugiau informacijos rasite ČIA.

2015.07.22 

Neretai vilniečiai ir miesto svečiai praeina ar pravažiuoja pro Šiaurės miestelyje įsikūrusį AB „Vilniaus Sigma“ pastatą. Tačiau tikrai ne visi žino, jog savo veiklą įmonė pradėjo dar 1956 m., o nuo 1963-ųjų joje virė ne tik skaičiavimo mašinų gaminimo darbai, bet ir aktyvi antisovietinė veikla. Tuometiniame „Sigmos“ pastate buvo įkurtas vyrų choras, vėliau ir diskusijų klubas. Apie tai ir dar daugiau kviečiame paskaityti Viktės Jacytės straipsnyje „Sigmos“ diskusijų klubo veikla sovietmečiu“.

2015.06.25

Nors nuo 1941 metų birželio sukilimo praėjo jau 74-eri metai, jo reikšmė valstybės istorijai dar nėra tinkamai teisiškai įvertinta. Tada prieš agresorių, jo nusikaltimų tautai ir žmogiškumui paskatinta, sukilo visa tauta: kariai, moksleiviai, studentai, mokytojai, šauliai ir visi dori žmonės, kuriems laisvė buvo didžiausia vertybė. Sukilimas vyko visoje Lietuvoje, netgi atokiausiuose jos kampeliuose. Tą šiandien liudija po visą kraštą išsibarstę sukilėlių kapų kauburėliai.

Sukilimo nepaprastą svarbą tautos ir valstybės istorijai pabrėžia tas faktas, kad per kelias sukilimo dienas kovose su pavergėjais žuvo apytikriai tiek sukilėlių, kiek žuvo savanorių per 1919-1923 metų laisvės kovas! Tautos istorijoje būta daug sukilimų, tačiau Birželio sukilimas buvo pirmasis nepaprastai brangia kaina laimėtas sukilimas, pasiekęs užsibrėžtą tikslą – birželio 23 dieną 9 val. 28 min. per Kauno radiofoną vienas iš sukilimo organizatorių L.Prapuolenis paskelbė tautai ir pasauliui: „Susidariusi laikinoji vėl atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo skelbia atstatanti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. Žiauraus bolševikų teroro iškankinta lietuvių tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautinės vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais“. Nepriklausomybės deklaracija kelis kartus buvo pakartota lietuvių, vokiečių ir prancūzų kalbomis, buvo paskelbta Laikinosios vyriausybės sudėtis ir sugrotas Lietuvos himnas.

Taip pat siūlome susipažinti su sukilimo dalyvio Igno Burlingio pranešimu apie šiuos įvykius. Tai galite padaryti ČIA.

2015.06.15

Šiandien minime Okupacijos ir genocido dieną. 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungos kariuomenė okupavo Lietuvą, o 1941 m. birželio mėnesį prasidėjo lietuvių trėmimas į Rusijos gilumą. Buvo ištremta apie 132 000 žmonių,  tremtyje žuvo apie 28 000. Tad birželio 15-oji, diena, kai Lietuva buvo okupuota, paskelbta Okupacijos ir genocido (masinio tautos naikinimo) diena.

Daugiau informacijos apie šią skaudžią mūsų tautai dieną rasite ČIA.

2015.06.02

Kviečiame susipažinti su prof. B. Genzelio mintimis apie mūsų Tėvynę ir tautą:

Išėjimas į viešumą, arba baimės įveikimas

Tauta – nežinanti savo istorijos, – tarsi augalas pakirstomis šaknimis. Todėl įvairūs okupaciniai režimai stengėsi iš tautos atminties ištrinti jos praeitį, ypač susijusią su anksčiau turėtu valstybingumu, arba pateikti savą istorijos versiją.

Daugiau...

2015.05.01

Prieš trejus metus - 2012 m. gegužės 1 d. - netekome disidento Viktoro Petkaus. Tai žinomas kovotojas už žmogaus teises ir laisves, politinis veikėjas, politinis kalinys, Lietuvos Helsinkio grupės vienas iš steigėjų ir narys. Norint paminėti šią liūdną netektį, kviečiame Jus perskaityti A. Terlecko straipsnį apie rusų disidentus, kuriame minimas ir V. Petkus.

Antano Terlecko straipsnį "Tokius prisimenu Andrejų Sacharovą, Sergejų Kovaliovą ir kitus Maskvos disidentus" rasite ČIA.

2015.04.26

Lygiai prieš 29-erius metus - 1986 m. balandžio 26 d. - įvyko Černobylio avarija. Tuometinės TSR Ukrainos teritorijoje kilo sprogstamojo pobūdžio griūtis Černobylio atominėje elektrinėje. Elektrinės reaktorius buvo visiškai sunaikintas, o į aplinką išmestas didelis kiekis radioaktyviųjų medžiagų. Tai didžiausia tokio tipo avarija visoje branduolinės energetikos istorijoje, tiek pagal spėjamą žuvusiųjų ir nukentėjusių nuo jos pasekmių žmonių skaičių, tiek pagal ekonominę žalą. Per pirmuosius tris mėnesius, po avarijos, mirė 31 žmogus, ilgalaikės spinduliuotės poveikis, 15 metų laikotarpyje, tapo 60–80 žmonių mirties priežastimi. 134 žmonėms išsivystė vienokio ar kitokio laipsnio spindulinė liga, daugiau nei 115 tūkst. žmonių buvo evakuoti iš 30 km spindulio zonos. Avarijos pasekmėms likviduoti buvo sutelktos didelės pajėgos, daugiau kaip 600 tūkst. žmonių dalyvavo likviduojant avarijos padarinius. Tačiau ne visi žino, kas tą naktį dėjosi pačiame reaktoriuje, tad kviečiame susipažinti su šia informacija ČIA.

2015.03.21

Šiandien Lietuvos geologas, gamtos mokslų daktaras, docentas, disidentinio sąjūdžio dalyvis Vytautas Skuodis švenčia gimtadienį. Paminėdami šią progą, kviečiame Jus paskaityti V. Skuodžio straipsnį apie kun. Pranciškų Račiūną.

Skaityti straipsnį galite ČIA.

2015.02.16

Kasmet vasario 16 d. švenčiame Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba Vilniuje pasirašė dokumentą, skelbiantį, kad Lietuvos Taryba atskiria Lietuvą nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis. Šįkart kviečiame Jus susipažinti su antrojo Lietuvos prezidento, signataro Aleksandro Stulginskio mintimis apie sudėtingą anuometinę Lietuvos Tarybos situaciją, kurias jis išsakė savo paskaitoje, skaitytoje  1940 m. vasario mėnesį.

Skaityti daugiau...

2015.01.13

Atminkime visus, iš kurių buvo atimta teisė gyventi - kiekvieno iš mūsų šventa teisė. Šie žmonės paaukojo savo gyvybes dėl demokratinių vertybių, laisvės ir nepriklausomybės.

Kviečiame kartu prisiminti 1991 m. sausio 13-osios įvykius.

2014.12.14

1989 m. gruodžio 14 d. mirė sovietų disidentas ir žmogaus teisių aktyvistas Andrejus Sacharovas. Maskvoje fizikos mokytojo šeimoje 1921 m. gimęs A. Sacharovas 1948 m. įsitraukė į sovietinės atominės bombos kūrimo projektą, vėliau vadovauja vandenilinės bombos kūrimui. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje A. Sacharovas vis aiškiau suvokia branduolinio ginklo grėsmę žmonijai. Jis ragina uždrausti šio ginklo bandymus ir sustabdyti jo arsenalų didinimą. 

1967-ieji – posūkis garsaus rusų mokslininko gyvenime. Akademikas ragina sovietinę vadovybę sutikti su amerikiečių siūlymu atsisakyti priešraketinės gynybos sistemų kūrimo planų, galinčių paskatinti ginklavimosi varžybas ir didinsiančių branduolinio karo kilimo galimybę. A. Sacharovas priešinasi bandymams reabilituoti J. Staliną ir pasisako už informacijos laisvės įtvirtinimą. Disidentu tapusį mokslininką bandoma izoliuoti, jis pašalinamas iš slaptų mokslinių tyrimų projektų. 

1970 m. A. Sacharovas dalyvauja kuriant Maskvos žmogaus teisių komitetą, gina politinių kalinių ir represuotų žmonių teises. 1975-aisiais A. Sacharovui paskirtą Nobelio taikos premiją atsiima jo žmona Jelena Bonner, kadangi disidentui neleidžiama išvykti iš Sovietų Sąjungos. 1980 m. sovietų invaziją į Afganistaną pasmerkęs vienas iš Maskvos Helsinkio grupės steigėjų perpildo nomenklatūros kantrybės taurę – jis ištremiamas į Gorkį (dabar Nižnyj Novgorodas), iš kur jam leidžiama grįžti tik 1986 m., prasidėjus Gorbačiovo „perestrokai“.

2014.12.12

1948 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinė Asamblėja priėmė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. Tai buvo pirmasis istorijoje tarptautinis dokumentas, visuotinai pripažįstantis, kad visi žmonės nuo pat gimimo turi vienodas teises ir laisves. Lietuvoje prie žmogaus teisių gynimo prisidėjo ir Viktoras Petkus. Kviečiame susipažinti su ištrauka iš jo paskaitos „Žmogaus teisių gynimas Lietuvoje okupacijų sąlygomis“ Kauno VDU seminare-diskusijoje, skirtoje Lietuvos Helsinkio grupės 25-mečiui.

Skaityti daugiau...

2014.11.23

Lapkričio 23 dieną minima Lietuvos kariuomenės diena. Šią dieną 1918 metais Ministras Pirmininkas A. Voldemaras pasirašė įsakymą Nr. 1, kuriuo buvo įkurta Apsaugos Taryba ir įsakyta pradėti formuoti pirmąjį Lietuvos kariuomenės pulką. Nuo šios dienos pradėta oficialiai kurti Lietuvos laisvę iškovojusi kariuomenė. Šiuolaikinė Lietuvos kariuomenė yra to laikmečio kariuomenės tradicijų tęsėja.

Kviečiame perskaityti partizano Krivaičio mintis apie lapkričio 23-iąją ČIA.

2014.11.17

Keiksmažodžiai – neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Dar 1978 m. Liudas Dambrauskas „Perspektyvų“ 4-ame numeryje publikuoja straipsnį „Broliška pagalba“. Padėką partijai pasirašo L. Gylio slapyvardžiu, ją galite perskaityti ČIA.

Keisčiausia, kad ir po 36 metų jaunoji karta keikiasi rusiškai, tik jau nesuprasdama tų keiksmažodžių prasmės. Daugiau...

1940-1941 ir 1944-1953 metais Lietuvoje vykdyta genocido politika skaudžiai kirto mūsų kraštui. Sovietizacija nusitaikė ir į mūsų gimtąją kalbą, norėdama susiaurinti gimtosios kalbos vartojimą, o vėliau ją visiškai išstumti iš viešojo gyvenimo. Rusų kalbos propagavimas buvo vykdomas laikantis griežtų „vyresniojo brolio“ instrukcijų. Lietuvių kalbos gynimo iniciatyvinė grupė kreipėsi į visus pasaulio lietuvius, prašydama apginti gimtąją kalbą: „Netekdami gimtosios kalbos, mes netenkame bet kurių galimybių išlikti kaip tauta, išsaugoti kultūrą, savitą dvasinį veidą... Mes turime apginti kalbą, tą, pasak mūsų bendrinės kalbos pradininko J. Jablonskio, didįjį tautos, jos pačios pasistatytąjį paminklą”.

Perspektyvos Nr. 7, 1979 m.

2014.10.30

1947 m. spalio 30 d. vidurnaktį Dominikonų g. 33, Raseiniuose buvo sulaikytas gimnazijos moksleivis Viktoras Petkus. Kratos metu, sulaikymo grupė, vadovaujama MGB vyresniojo leitenanto Šliagino, pas sulaikytąjį rado progrindinį laikraštį "Laisvės varpas". Jis, kaip daiktinis antisovietinės kovos įrodymas, buvo pridėtas prie V. Petkaus sulaikymo bylos.

Prisiminkime visus, kovojusius prieš ginkluotus įsibrovėlius į mūsų šalį. Pagerbkime visus KGB aparato dorotus, bet dvasiškai nesunaikintus kovotojus už Lietuvos laisvę - juolab, kai artėja lietuviams brangios Kalėdos, per kurias sovietų NKVD daliniai, norėdami pasityčioti iš religinių jausmų, visoje Lietuvoje organizuodavo kruvinas nekaltų žmonių skerdynes, kratas ir areštus. 

Prasmingo skaitymo - "Kęstučio apygardos partizanai".

2014.10.07

Lietuvos ir Lenkijos santykiai tarpukariu buvo įtempti ir sudėtingi. Nesutarimai dėl Vilniaus buvo išspręsti 1920 m. spalio 7 d. pasirašius Suvalkų sutartį. Tačiau ji buvo sulaužyta. Lenkija, 1920 m. spalio 9 d. užgrobusi Vilnių, išnaudojo kiekvieną progą intriguoti prieš Lietuvą, trukdė Prancūzijos ir Anglijos įtakai Pabaltijo kraštuose ir nepraleido progos sau ką nors bet kuria kaina laimėti.  

Daugiau apie šiuos įvykius galima sužinoti susipažinus su gen. L. Želegovskio avantiūra, magistro darbe "Lietuvos - Lenkijos santykių atspindžiai oficialiuose valdžios institucijų dokumentuose tarpukariu - šiuolaikinės istoriografinės interpretacijos" bei laidoje apie Lietuvą nepriklausomybės kovų verpetuose 1919-1920 m.

2014.09.30

Kai kurios legendos byloja, kad rugsėjis - Vilniaus mėnuo, nes būtent rugsėjo mėnesį Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas susapnavo staugiantį geležinį vilką. Po šio sapno jis įkūrė Vilnių.

Tiksli miesto įkūrimo data nėra žinoma, tačiau Vilnius pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose 1323 m. sausio 25 d. Tuomet Gediminas savo rašytame laiške Vokietijos miestams kvietė vokiečius ir žydus keltis į tuometinę LDK sostinę.  

Norėdami prisiminti Vilniaus atsiradimo legendą, kviečiame paskaityti Šatrijos Raganos istorinę pasaką "Apie Vilniaus įkūrimą".

2014.08.23

1987 m. rugpjūčio 23 d. prie A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje įvyko Molotovo-Ribentropo slaptųjų protokolų pasirašymo 48-osioms metinėms skirtas mitingas. Tai buvo pirmasis sovietų valdžios nesankcionuotas mitingas per visą sovietinę okupaciją ir pirmoji vieša antisovietinė demonstracija po 1972 m. „Kauno pavasario“. Mitingo organizacijos idėją palaikė ir prie informacijos sklaidos itin prisidėjo Vakarų radijo stotys.

Mitinge pirmą kartą buvo viešai pasmerktas Molotovo–Ribentropo paktas ir jo slaptieji protokolai, nulėmę Baltijos valstybių okupaciją. Pirmoji mitinge kalbėjusi N. Sadūnaitė savo kalboje pasmerkė Staliną ir Hitlerį dėl jų įvykdytų nusikaltimų žmogiškumui, grobuonišką Baltijos valstybių pasidalijimą ir milijonų žmonių mirtį.

Rugpjūčio 23-iosios mitingas tapo simboline naujos epochos pradžia, Lietuvos kelio į Sąjūdį ir Nepriklausomybę pradžia. Daugiau apie šį mitingą galite skaityti ČIA.

2014.06.29

Vytautas Skuodis teigia, kad kalba, kaip ir kiekvienas gyvas organizmas, keičiasi. Joje vieni žodžiai pasidaro nebeaktualūs, dėl ko jie pamirštami. Atsiranda naujų žodžių, vadinamų naujadarais. Ją praturtina ir įteisinti tarptautiniai žodžiai. Tačiau kalba neturi būti keičiama politinėmis priemonėmis, kaip kad dabar ketinama Lietuvoje daryti.

Daugiau apie tai galite skaityti V. Skuodžio straipsnyje „Lietuvių kalbai pavojus – pačioje Lietuvoje“.

2014.06.14

Prieš 73-erius metus - 1941 m. birželio 14 d. - Sovietų Sąjunga pradėjo masinius gyventojų trėmimus į Sibirą. Iš viso buvo išvežta apie 18 500 žmonių, kurių didžioji dalis vežti į tremtį, kiti – į GULAG'o stovyklas. Buvo ištremta daug to meto politikų, inteligentų bei kitų visuomenės veikėjų. Kviečiame susipažinti, o kitus prisiminti juodąją Serovo instrukciją dėl prieštarybinio elemento išvežimo tvarkos Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Šiame dokumente galime išvysti, kaip šaltakraujiškai, net ciniškai buvo paruošta ir įgyvendinta Pabaltijo valstybių žmonių likvidavimo instrukcija.

2014.06.03

1988 m. birželio 3 d. buvo įkurtas Sąjūdžio judėjimas. Tą dieną Vilniuje, Mokslų akademijos salėje įvyko Sąjūdžio susirinkimas. Jame buvo išrinkti 35 iniciatyvinės grupės įgaliotiniai, kurie turėjo koordinuoti atskirus jau anksčiau susikūrusius įvairius klubus – „Tauta ir istorija“, „Menas istorinių lūžių laikotarpyje“, „Talka“, „Žemyna“ ir kt. 

Sąjūdis buvo Lietuvos atgimimo variklis, jis paskatino 1990 m. kovo 11 d. paskelbti Lietuvos nepriklausomybę. 1988 m. spalio 22–23 d. įvyko pirmasis Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas. 1989 m. rugpjūčio 23 d. Sąjūdis surengė pagarsėjusią akciją „Baltijos kelias“.

O štai ir Liudo Dambrausko mintys apie Sąjūdį.

2014.06.03

Lygiai prieš 70 metų Lietuvoje įvyko dar viena tragedija. 1944 m. birželio 3 d. Pirčiupių kaimą ištiko didelė nelaimė. Keršydami už sovietų partizanų nužudytus kelis vokiečių kareivius, SS 16-ojo pulko 3-ojo bataliono 9-oji ir 10-oji kuopos išplėšė kaimą, o Pirčiupių gyventojus sudegino gyvus. Žuvo 119 žmonių. Išsigelbėjo 39 gyventojai. 1947 m. tragedijai atminti pastatyti du aukšti kryžiai, vėliau jų pastatyta daugiau, tačiau sovietai juos sunaikino. 1981 m. tragedijos tema sukurtas Almanto Grikevičiaus filmas "Faktas" (scenarijaus autorius Vytautas Žalakevičius). O norintiems sužinoti daugiau, rekomenduojame perskaityti šį tekstą.

2014.05.01

Prisimenant Viktorą Petkų...

"Praėjo dveji metai, kai netekome vieno iš iškiliausių Lietuvos disidentų Viktoro Petkaus, keturis kartus teisto ir dvidešimt penkerius metus kalinto, Lietuvos Helsinkio grupės steigėjo ir kūrėjo, įrašiusio ne vieną garbingą puslapį į mūsų pasipriešinimo istoriją. Jo gimtadienis – gegužės 30-oji – lyg ir liko žiniasklaidos nepastebėtas. Gal ne itin įdomių ir reikšmingų rinkimų rezultatų aptarimas nuslėpė šią brangią datą, kurią vienu sakiniu objektyviai įvertino prof. Bronius Genzelis. Anot profesoriaus, „Naujų idėjų ir asmenybių teks palaukti“. Taigi rinkimai netrukus išblės iš mūsų atminties, o tos problemos, kurias kėlė mūsų ilgas ir skaudus pasipriešinimas, dar ne vienerius metus pareikalaus mūsų pastangų ir dėmesio, nes jas stengtasi pamiršti, pakeičiant jas mūsų naujųjų politikos veikėjų gerovės kūrimu. Be idealizmo nieko mes nesukuriame ir teks palaukti, kol vėl mūsų kovotojų gretas papildys tikrieji idealistai. Tad ir Viktoro Petkaus, jo kovos ir gyvenimo kelią šiandien labai pravartu prisiminti, nes jis mylėjo Lietuvą. Ta meilė buvo jo gyvenimo leitmotyvas. Dėl jos jis atsisakė asmeninio gyvenimo, dėl jos jis paaukojo savo gražiausius metus." - žinomo disidento Stasio Stungurio mintys.

2014.04.09

Lygiai prieš 92-us metus gimė vienas iškiliausių lietuvių katalikų dvasininkų – Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. 1941 m. baigė Biržų gimnaziją. 1941–1946 m. rengėsi tapti kunigu, studijavo Kauno ir Vilniaus kunigų seminarijose. 1946 m. arkivyskupas Mečislovas Reinys Vilniaus arkikatedroje įšventino Kazimierą Vasiliauską kunigu. 1949 m. buvo suimtas, 1950 m. – ištremtas į Sibirą. Iki 1958 m. dirbo Intos ir Vorkutos anglių kasyklose. Pasibaigus kalinimo laikui, jam nebuvo leista grįžti į Lietuvą, todėl beveik 10 metų dirbo Latvijoje, Daugpilio rajone, kolūkio buhalteriu ir šilumvežių fabriko elektriku. 1969 m. jam leista grįžti į Lietuvą. Pirmoji K. Vasiliausko, kaip kunigo, darbo vieta buvo Varėnos parapija, kurioje jis kunigavo iki 1975 m. Vėliau kunigas K. Vasiliauskas iš Varėnos buvo perkeltas į Vilniaus šv. Rapolo parapiją vikaro-adjutoriaus pareigoms. Nuo 1989 m. Vilniaus arkikatedros klebonas. 1993–1995 m. – Vilniaus kunigų seminarijos rektorius. Mirė 2001 m. spalio 14 d. būdamas Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios emeritu.

Kviečiame prisiminti šią asmenybę ir susipažinti su jo duodu interviu „Kunigo pareiga – padėti žmogui dvasiškai subręsti, turtėti“.

2014.01.01

1930 m. sausio 1 d. Šūkliuose gimė Gintautas Iešmantas. 1949 m. jis baigė Šakių gimnaziją, o 1953 m. Vilniaus pedagoginiame institute įgijo lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. Jis 1980 m. už pogrindinę veiklą buvo suimtas ir nuteistas už bendradarbiavimą pogrindinėje spaudoje šešeriems metams griežto režimo lagerio ir penkeriems metams ištrėmimo. Po 1988-ųjų grįžimo iš tremtis, Gintautas tapo Lietuvos socialdemokratų partijos atkūrimo iniciatyvinės grupės nariu, o 1990-1992 m. buvo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatu, Nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signataru. G. Iešmantas rašo politinėmis-visuomeninėmis, literatūrinėmis temomis, švietimo ir kultūros klausimais. Taip pat yra poezijos knygų autorius, Lietuvos žurnalistų sąjungos bei Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

G. Iešmanto kūryba:

Nestatė mūsų protėviai kapų
Nei iš akmens, nei rentė piramidžių.
Paminklas buvo žemė, kurioje,
Atėję kurti, rengės valios skrydžiui.

Seniai valdovų skeptrai sutrypti,
Net faraonų būstai ištuštėjo.
Tik amžinai gyvena kaip dvasia
Būtyj kaskart atgimstą pranokėjai.

Jie triūsui brendę perėjo gamton
Ir su mumis pavirtę ja, bendrauja.
Iš upių, dirvų, pievų ir miškų
Byloja laikui, audrindami kraują.

                                                       1993 09 20